„Maskva ir toliau reikalauja teritorijų, kurių visiškai nekontroliuoja, o Kyjivas atsisako atiduoti suverenią teritoriją vien todėl, kad į ją pretenduoja Rusija. Istorija siūlo priemonių, leidžiančių atskirti neatidėliotiną būtinybę sustabdyti žudymą nuo nuolatinio teisinio sienų klausimo sureguliavimo. Korėjos karas baigėsi ne taikos sutartimi, o paliaubomis. Teritorinis klausimas liko neišspręstas, o Pietų Korėja už fronto linijos sukūrė vieną sėkmingiausių pasaulio ekonomikų“, – priminė straipsnio autorė.
Pasak jos, Vokietijos pavyzdys suteikia dar aktualesnę pamoką. Iš pradžių Vakarų Vokietija laikėsi Hallsteino doktrinos ir atsisakė pripažinti Rytų Vokietiją, nes baiminosi, kad padalijimo pripažinimas jį įteisins visiems laikams. Tačiau 1972 metais Vakarų Vokietija pakeitė taktiką, neatsisakydama savo galutinio tikslo.
„Pagrindine sutartimi Bona pripažino Rytų Vokietiją kaip politinę realybę ir suteikė jai de facto, bet ne de jure pripažinimą. Abi valstybės užmezgė praktinius santykius ir priėmė esamą sieną kaip realybę, su kuria teko skaitytis, tačiau Vakarų Vokietija aiškiai išsaugojo politinį tikslą, kad vokiečių tauta vieną dieną galėtų atkurti savo vienybę“, – pabrėžė J. Cartier.
Ekspertės nuomone, toks skirtumas Ukrainai yra labai svarbus, nes galima pripažinti fronto liniją nepripažįstant Rusijos suvereniteto nė vienoje okupuotoje teritorijoje. Pasak jos, kovos gali būti sustabdytos Kyjivui neatsisakant savo teisinių pretenzijų.
„Ukraina gali paskirti kitą kartą tam, kad teritoriją šioje linijos pusėje paverstų ginkluota, klestinčia ir ekonomiškai integruota Europos valstybe, kartu atsisakydama įteisinti užkariavimą“, – aiškina J. Cartier.
Tuo pat metu akivaizdu, kad Rusija galėtų pasinaudoti dar vienu „Minsko III“ tipo susitarimu kaip atokvėpiu, per kurį okupacinės pajėgos tiesiog persigrupuotų kitam įsiveržimui, todėl tai yra reali grėsmė.
„Tačiau Minsko susitarimų metu nebuvo daugianacionalinių pajėgų, pasirengusių būti dislokuotų po ugnies nutraukimo. Nebuvo Ukrainos gynybos pramonės, kurios metiniai gamybos pajėgumai artėja prie 55 mlrd. JAV dolerių, nebuvo Europos gynybos ekonomikos, kurios metinės išlaidos siekia 454 mlrd. eurų, ir nebuvo maždaug 210 mlrd. eurų vertės Rusijos centrinio banko turto, įšaldyto Europos Sąjungoje“, – priminė strategė.
Pasak ekspertės, Ukraina daugiausia yra Vakarų karinio potencialo gavėja, tačiau dabar ji tampa Europos arsenalo dalimi. Skirtumas tas, kad šį kartą susitarimas būtų paremtas karine, pramonine ir ekonomine struktūra, sukurta taip, kad galėtų atlaikyti bet kokį susitarimo pažeidimą.
Rusijai taip pat reikia „taikos dividendų“
Tuo pat metu, kaip teigia J. Cartier, yra dar vienas šių derybų veiksnys, kuriam skiriama mažiau dėmesio.
„Jei norime, kad susitarimas būtų tvarus, Rusija turi gauti ką nors vertingo ekonominiu ir strateginiu požiūriu – ne kaip atlygį už agresiją, bet tam, kad ji pasirinktų naują kelią. Ji nesulauks Vakarų pripažinimo užkariautoms teritorijoms. Jai nebus atleista už jos sukeltą destrukciją. Tačiau ji gaus kelią į klestėjimą ir pasaulinį pripažinimą“, – pabrėžia straipsnio autorė.
Pasak jos, taika negali būti grindžiama vien Ukrainos baime dėl naujo karo – Rusija taip pat turi turėti priežastį bijoti prarasti taiką. Tai tas pats principas, kuriuo grindžiama „Abraomo susitarimų“ architektūra Artimuosiuose Rytuose: karinė galia atgraso nuo pirmojo šūvio, o ekonominė tarpusavio priklausomybė padidina antrojo šūvio kainą.
Vaikai – svarbiausia
ES duomenimis, nuo plataus masto Rusijos invazijos pradžios beveik 20,5 tūkst. ukrainiečių vaikų buvo neteisėtai deportuoti arba prievarta išvežti į Rusiją ir okupuotas teritorijas.
„Jų grąžinimo negalima palikti simbolinei derybų pabaigai. Tai turi būti privaloma sąlyga pirmajam reikšmingam sankcijų panaikinimo etapui. Sienų klausimas gali likti ginčytinas. Pretenzijas dėl turto galima svarstyti. Ekonominius santykius galima atkurti etapais. Tačiau vaikai nėra derybų objektas. Jokio susitarimo negalima vadinti taika, kol jie lieka nelaisvėje“, – perspėjo strategė.
Taikos derybos
Anksčiau Rusijos prezidento atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas paskelbė apie ketinimus grįžti prie trišalio taikos derybų formato. Tačiau jis pabrėžė, kad konkretaus karo taikaus sureguliavimo plano kol kas nėra.
„Yra bendra iniciatyva, bendras politinis noras, kuris buvo patvirtintas, – siekti atnaujinti trišales derybas. Tikimės, kad artimiausiu metu šios derybos bus atnaujintos“, – pridūrė D. Peskovas.
Tuo metu „Bloomberg“ rašė, kad karas Ukrainoje tęsis iki 2027 metų, nes JAV atstovų vizitas nedavė rezultatų. Dabar Rusijos prezidentas planuoja žiemą sustiprinti atakas prieš Ukrainą, kad išbandytų jos atsparumą ir Kyjivo sąjungininkų ryžtą.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
