77 metų popiežius, kurį sostinės Tiranos gatvėse sveikino šimtai tūkstančių žmonių, sakė, kad Albanija, kurioje daugumą gyventojų sudaro musulmonai, yra darnos tarp religijų „įkvepiantis pavyzdys“.
Kalbėdamas Albanijos religinių bendruomenių, tarp jų – musulmonų, ortodoksų, bektašitų, žydų bei protestantų, lyderiams, Pranciškus nusitaikė į ekstremistus, kuriuos kaltino religijos iškraipymu saviems tikslams.
„Niekas negali vartoti Dievo vardo smurtui vykdyti“ – sakė 1,2 mlrd. pasaulio katalikų dvasinis lyderis Albanijos katalikų universitete, per pusdienio vizitą Tiranoje, kurio metu prisiminė ir brutalų persekiojimą, kurį visų tikėjimų žmonės patyrė komunistų valdymo laikais.
„Žudyti Dievo vardu yra sunki šventvagystė. Diskriminuoti Dievo vardu nežmoniška“, – sakė pontifikas.
Šios pastabos laikomos užuomina apie Nigerijos „Boko Haram“ kovotojus, taip pat – „Islamo valstybę“, kuri laikosi radikalios ir brutalios islamo interpretacijos, ir svajoja atkurti kalifatą Sirijoje bei Irake.
„Šiandien paliečiau kankinius“
Pranciškus verkė klausydamasis 84 metų kunigo Ernesto Troshani (Ernesto Trošanio), kuris 28 metus praleido kalėjime, buvo kankinamas ir nuteistas prievartiniams darbams už tai, kad atsisakė pasmerkti Katalikų Bažnyčią, kaip norėjo saugumo pareigūnai.
„Šiandien paliečiau kankinius“, – sakė Pranciškus po to, kai apkabino tą žmogų.
Pirmajai popiežiaus kelionei į daugiausia musulmonišką šalį saugumas buvo neįprastai sustiprintas, nes prieš šį vizitą buvo pranešimų, kad Irake ir Sirijoje parengti kovotojai grįžo ir kali kelti pavojų.
Vatikanas tvirtino, kad neturėjo pranešimų apie konkrečius pavojus popiežiui ir kad nebuvo imtasi jokių ypatingų saugumo priemonių.
Tačiau Pranciškaus bendravimas su miniomis buvo smarkiai apribotas, palyginti su jo ankstesnėmis užsienio kelionėmis. Jo automobilis atviru viršumi skubėjo pagrindiniu Tiranos prospektu ir nė karto nebuvo sustojęs, kad jis, kaip jam įprasta, pasisveikintų su tikinčiaisiais.
Pačioje kelio pabaigoje jis tik pabučiavo kelis kūdikius, o mišioms pasibaigus greitai išvyko. Palei maršrutą ant stogų budėjo snaiperiai, virš galvų skraidė kariniai sraigtasparniai, o uniformuoti albanų policininkai suformavo gyvąsias grandines, kad išlaikytų minias už užtvarų. Paties Pranciškaus asmens sargybiniai budėjo jo automobilio gale ar bėgo šalia.
„Įkvepiantis pavyzdys“
Savo pirmoje kalboje Pranciškus prezidentui Bujarui Nishani (Bujarui Nišaniui), albanų pareigūnams ir diplomatiniam korpusui pasakė, kad Albanijos tarpreliginė darna yra „įkvepiantis pavyzdys“ pasauliui, rodantis, kad krikščionių ir musulmonų sambūvis yra ne tik įmanomas, bet ir naudingas šalies vystymuisi.
„Tai ypač pasakytina šiais laikais, kai autentišką religinę dvasią iškreipia ekstremistinės grupės ir kai religiniai skirtumai deformuojami ir verčiami instrumentu“, – sakė pontifikas.
„Tegu niekas nelaiko savęs „Dievo ginklu“, kai planuoja ir vykdo smurto bei priespaudos aktus“, – sakė popiežius prezidentūros rūmų Tiranoje priėmimų salėje.
Albanijos katalikų universitete kreipdamasis į musulmonų ir kitų religinių bendruomenių lyderius, Pranciškus sakė, kad religinė netolerancija yra „ypač klastingas priešas“, kaip šiandien akivaizdu daugelyje pasaulio vietų.
„Visi tikintieji turi būti itin budrūs, kad su įsitikinimu įgyvendindami savo religinį ir etinį kodeksą mes visuomet išreikštume tą slėpinį, kurį ketiname pagerbti, – sakė jis. – Tai reiškia, kad visos tos formos, kurios reiškia iškreiptą religijos naudojimą, turi būti griežtai atmestos kaip neteisingos, nes jos nėra vertos Dievo ar žmonių“.
Pranciškus yra sakęs, jog teisėta naudoti jėgą siekiant sustabdyti islamo ekstremistus, bet su tarptautine bendrija turėtų būti tariamasi dėl to, kaip tai daryti.
„Nežinojau, kad jūsų žmonės tiek kentėjo“
Po susitikimo Katalikų universitete, popiežius nuvyko į Tiranos katedrą ir vadovavo mišparams, kuriuose dalyvavo Albanijos kunigai, seminaristai, vienuoliai ir vienuolės, katalikų pasauliečių judėjimų atstovai.
Mišparų homilijos pradžioje Pranciškus prisipažino, kad tik ruošdamasis šiai kelionei jis sužinojo, kokių persekiojimų mastų būta Albanijoje.
Pagrindinis Tiranos Tautos kankinių prospektas vizitui buvo išpuoštas Albanijos ir Vatikano vėliavomis ir didžiuliais 40-ies katalikų kunigų, kurie stalinistų diktatūros metais buvo persekiojami ar nužudyti, portretais.
1967 metais diktatorius Enveras Hoxha (Enveras Hodža) paskelbė Albaniją pirmąja pasaulyje ateistine valstybe. Jo valdymo metais, iki režimo žlugimo 1990-aisiais, kunigai ir imamai buvo persekiojami, kalinami ir baudžiami mirties bausme, o šventovės – lyginamos su žeme.
Vienas kalintų kunigų yra 84 metų E.Troshani, kuris sakė, kad buvo suimtas per 1963 metų Kūčias, kalėjime buvo kankinamas ir vos nemirė, kad buvo pasmerktas mirties bausmei. Pasak jo, jį išgelbėjo tik tai, jog E.Hoxha sužinojo, kad jis atleidęs savo kalintojams.
„Nežinojau, kad jūsų žmonės tiek kentėjo“, – pasakė popiežius, apkabinęs E.Troshani ir 85 metų vienuolę, kuri prisiminė, kaip saugojo savo tikėjimą ir kaip slapta krikštijo vaikus, kartą – net pakelės kanale, panaudodama savo plastikinį batelį.
Pranciškaus sprendimas Europoje visų pirma apsilankyti mažytėje, skurdžioje Albanijoje atitinka jo troškimą, kad Katalikų Bažnyčia eitų į „periferijas“. Albanija siekia narystės Europos Sąjungoje (ES) ir popiežiaus vizitas įvyko vos kelios savaitės prieš svarbią jo kalbą Europos Parlamentui Strasbūre.
Albanijos prezidentas B.Nishani padėkojo Pranciškui už tai, kad jis pasirinko jo šalį pirmajam savo vizitui Europoje, ir sakė, kad tai yra istorinis įvykis visiems albanams.
„Tarp mūsų nėra netolerancijos, ekstremizmo, bet yra abipusė pagarba, paveldėta iš kartos į kartą, – sakė jis. – Iš ateistinės šalies mes virtome religinės laisvės šalimi“.
