Putinizmas – tai ne tik užsienio politikos problema, tvirtina JAV dienraštis „The Washington Post“.
Per mūsų paskutinį susitikimą Nikita atrodė prislėgtas ir labai pavargęs, pasakoja straipsnio autorė Ann Applebaum. Jis – istorikas, tačiau dabar praktiškai nebeturi laiko dirbti archyvuose. Beveik visą Nikitos energiją atima kova su Maskvos valdininkais, kurie nori iš valstybei priklausančio namo iškeldinti jo gyventojus. Kalbama, kad namą ketinama parduoti nekilnojamojo turto supirkėjams. Jis sutinka išsikelti iš buto, kuriame gyveno kelis dešimtmečius, tačiau pagal įstatymą miesto valdžia jam turi surasti naują butą tame pačiame Maskvos rajone. Bet apie tai nieko negirdėti.
Kai kurie namo gyventojai pasidavė ir net išsikėlė iš miesto. Tačiau Nikita tiki įstatymo valdžia, todėl sutelkė likusius namo gyventojas kovai už savo teises. Rezultatas: išdaužyti langai ir keli įsilaužimai. Šis namas, verta dar kartą priminti, priklauso valstybei.
Tą pačią dieną, kai Nikita man papasakojo apie savo problemas dėl buto, kalbėjausi su dar viena savo pažįstama maskviete Ala, rašo autorė. Jos sūnus, anksčiau visiškai sveikas, po baisaus įvykio patyrė širdies smūgį. Buvo pagrobta jo mergina, dirbusi viename banke. Jis kelis mėnesius vedė derybas dėl jos išlaisvinimo – milicija praktiškai nesikišo – ir organizmas neatlaikė įtampos. Trisdešimties su trupučiu metų vyras mirė, nors anksčiau širdimi nesiskundė. Skirtingai nuo Nikitos Ala visiškai netiki tuo, kad iš įstatymų gali būti kokia nors nauda.
Tačiau Nikitos ir Alos nelaimės nėra išskirtinės, rašoma straipsnyje. Per savaitę, praleistą Maskvoje, autorė teigia išgirdusi bent dešimt siaubingų istorijų: anot jos, atrodė, kad visi jos draugai, jų vaikai ir pažįstami patekdavo į kažkokias neįtikėtinas situacijas, kovojo su Kafkos plunksnos verta biurokratija ar tapo sukčių aukomis. Vienas iš jų matė, kaip šalia esančiame parke buvo slapčiomis kertami medžiai. O iš pačios žurnalistės viešbučio numerio nakčia pradingo piniginė – ji įsitikinusi, kad tai neabejotinai viešbučio personalo darbas.
Dauguma šių istorijų niekaip nesusiję su politika, rašo „Washington Post“. Tačiau jos iliustruoja vieną gyvenimo šiuolaikinėje Rusijoje aspektą, apie kurį kalbama pernelyg retai: putinizmas – tai ne vien užsienio politikos problema. Rusijos prezidento polinkis lengva ranka numoti į sutartį dėl ginkluotės ribojimo, grasinti mažiems kaimynams, likviduoti priešininkus, naudoti „šaltojo karo“ laikų retoriką sukuria Vakarams dilemų. Tačiau beteisiškumas, prasismelkęs į visas jo šalies gyvenimo sferas, kuria kur kas sunkesnes dilemas eiliniams rusams.
Žinoma, ne visiems, pastebi autorė. Jei pažvelgtume į statistiką – BVP augimą, aktyvumą vertybinių popierių rinkoje, ekonominę plėtrą – susidarys įspūdis, kad Rusijos ekonomikos rodikliai sparčiai gerėja. Galbūt veržlus naftos ir dujų kainų šuolis ir po jo sekęs ekonomikos bumas yra naudingas naftos magnatams, supirkinėjantiems didžiulius namus Ženevoje ir Londone. Galbūt lengviau gyventi ir vyresnio amžiaus žmonėms, kurie dabar laiku gauna savo pensijas (praėjusį dešimtmetį pasitaikydavo, kad jie savaitėmis neturėdavo nė grašio). Tačiau egzistuoja visuomenės sluoksnis, kuriam ekonomikos augimo sąlygomis gyventi ne taip jau ir lengva. Jam priklauso dauguma mano draugų Maskvoje, rašo autorė. Jie – gydytojai, žurnalistai, mokytojai, istorikai, verslininkai. Juos būtų tiksliausia pavadinti potencialia viduriniąja klase.
Tai, kad jie gyvena pokomunistinėje šalyje, negali paaiškinti jų negandų. Manau, kad mano draugai Varšuvoje gyvena maždaug tokiomis pat socialinėmis ir ekonominėmis sąlygomis, kaip ir Maskvoje, teigia autorė. Tačiau mano pažįstamiems Varšuvoje iš esmės viskas klojasi gerai, nors jų šalį valdo chaotiška koalicinė vyriausybė, o miesto valdžia gerokai pagraužta korupcijos. Tegul jie ne turtuoliai, bet jų vaikai mokosi užsienyje, jų butuose stovi naujos IKEA knygų lentynos, ir jie nepasakoja kraupių istorijų apie savo kasdienybę. Jie – ne potenciali, o pati tikriausia vidurinioji klasė, ir galiausiai balsuos taip, kaip balsuoja vidurinioji klasė.
Tai gali būti geras priminimas apie tai, ką dažnai išleidžiame iš akių, rašo autorė. Ne kiekvienas premjeras privalo būti genijus, ir nebūtinai reikia pasiekti kiekvieną ekonominį tikslą, kad gyvenimas pereinamuoju laikotarpiu šalyje gerėtų.
Tačiau reikia įvykdyti keletą pamatinių sąlygų – turi būti atitinkamas sąžiningų biurokratų procentas, minimalios investicijos į valstybinę sveikatos apsaugą ir visuomenės saugumą, realus mafijos atskyrimas nuo valstybės valdymo aparato (bent jau nuo daugumos jo atstovų). Ir, žinoma, reikia veikiančios teisinės sistemos.
Tai, kad Rusijoje nėra visų šių veiksnių, iš dalies paaiškina prezidento Vladimiro Putino populiarumą: dauguma rusų nori, kad kas nors prisiimtų atsakomybę. Tačiau putinizmas savo ruožtu įšaldo dabartinę padėtį. Nors nusikalstamumas ir savivalė – didžiulė problema potencialiai viduriniajai klasei, valdžiai naudinga išlaikyti dabartinę tvarką, rašo „The Washington Post“.
