Nelsonas Mandela, kuris ketvirtadienį ramiai mirė savo namuose būdamas 95 metų, nuėjo „ilgą kelią į laisvę“ nuo apartheido kalinio, 27-erius metus išbuvusio kalėjime, iki pirmojo juodaodžio Pietų Afrikos Respublikos (PAR) prezidento ir Nobelio taikos premijos laureato.
Vieno mylimiausių pasaulio politikos veikėjų, kuris pastaruoju metu nebesirodė viešumoje, sveikata ėmė sparčiai šlyti, kai birželio mėnesį jis buvo paguldytas į ligoninę dėl plaučių problemos, kuri jį vargino daug metų.
Viso pasaulio akys nukrypo į N.Mandelą 1990 metų vasario 11-ąją, kai jis išėjo į laisvę, nepalūžęs po beveik tris dešimtmečius trukusio kalinimo dėl priešinimosi baltaodžių mažumos režimui. Toji akimirka tapo vienu įsimintiniausių ano laikotarpio simbolių.
Dar po ketverių metų buvęs kalinys tapo šalies prezidentu ir nukreipė savo šalį nacionalinio susitaikymo keliu, kad būtų atkurtas juodaodžių daugumos orumas ir užtikrinti baltaodžius, jog jiems nereikia bijoti naujų pokyčių.
„Žengiame į susitarimą, jog kursime visuomenę, kurioje visi pietų afrikiečiai, tiek juodaodžiai, tiek baltaodžiai, galės išdidžiai eiti be baimės savo širdyse, užtikrinant jų neatsiejamą teisę į žmogiškąjį orumą – vaivorykštės tautą, taikoje su savimi ir pasauliu“, – jis paskelbė tapęs prezidentu 1994-aisiais.
Nobelio institutas 1993 metais pagerbė N. Mandelą ir kadenciją baigiantį baltaodį PAR prezidentą Frederiką de Klerką, skirdamas jiems savo taikos premiją.
Kitas Nobelio taikos laureatas – PAR anglikonų arkivyskupas Desmondas Tutu – yra sakęs, kad būtent kalėjime praleisti metai pavertė N. Mandelą šalies gydytoju.
„Jis išėjo būdamas daug didesnė asmenybė negu žmogus, kuris ten įžengė... Žmogus, kuris jautė užuojautą, gilią užuojautą – netgi savo kankintojams. Jis išmoko suprasti žmogiškųjų būtybių trūkumus ir silpnybes ir kilniau vertinti kitus“, – aiškino dvasininkas.
N.Mandela, kuris taip pat buvo meiliai vadinamas savo genties vardu – Madiba, žavėdavo klausytojus savikritišku humoru ir žmogiškumu.
Ko gero, vienomis didingiausių jo gyvenimo akimirkų tapo arbatėlė su apartheido architekto Hendriko Verwoerdo našle ir momentas, kai jis apsivilko regbio komandos „Springboks“ marškinėlius, atvykęs pasveikinti šį daugiausia baltaodžių klubą su pergale per 1995 metų Regbio pasaulio čempionatą.
1918 metų liepos 18-ąją gimęs Mvezo kaime Transkėjoje, viename iš neturtingiausių PAR regionų, būsimasis lyderis Rolihlahla Dalibhunga Mandela yra Tembu karaliaus proanūkis.
Anglišką Nelsono vardą jam suteikė jo mokyklos mokytojas.
N. Mandela, kuris tapo aktyvistu, kai studijavo Fort Hero universiteto koledže šalies pietryčiuose, 1952 metais įkūrė Johanesburge pirmąją juodaodžių advokatų kontorą kartu su kitu aktyvistu Oliveriu Tambo.
1961 metais jis tapo Afrikos nacionalinio kongreso (ANC) ginkluoto pogrindinio sparno „Umkhonto we Sizwe“ („Tautos ietis“) vyriausiuoju vadu, o kitais metais išvyko mokytis karybos Alžyre ir Etiopijoje.
Po ilgiau nei metus trukusios pogrindinės veiklos N. Mandela buvo suimtas ir 1964-aisiais nuteistas kalėti iki gyvos galvos; teismas vyko Johanesburgo priemiestyje Rivonijoje, kur jo paskelbta kalba vėliau tapo kovos su apartheidu judėjimo manifestu.
„Visą savo gyvenimą buvau pasišventęs šiai Afrikos žmonių kovai. Kovojau prieš baltųjų dominavimą ir kovojau prieš juodųjų dominavimą. Branginau demokratijos ir laisvos visuomenės idealą ... Tai idealas, dėl kurio esu pasiruošęs mirti“, – sakė jis.
N.Mandela 18 metų buvo kalinamas Robeno saloje; 1982 metais jis buvo perkeltas į Polsmoro kalėjimą Keiptaune, vėliau – į Viktor Fersterio kalėjimą netoli Perlo.
Tarptautinei bendruomenei griežtinant sankcijas prieš PAR, radikalusis prezidentas Pieteris Willemas Botha buvo pakeistas 1989 metais nuolaidesniu F.de Klerku, kuris kitais metais nurodė paleisti N.Mandelą.
Po ketverių metų N. Mandela dar kartą tapo savo šalies vilties simboliu, atvykęs balsuoti 1994 metų balandį vykusiuose rinkimuose ir pirmąkart gyvenime atidavęs savo balsą Kwazulu Natalio provincijoje, kurioje per anksčiau vykusius neramumus žuvo šimtai žmonių.
N. Mandela prezidento poste dirbo tik vieną penkerių metų kadenciją, tačiau iš jo pasitraukęs 1999 metais pradėjo energingai, nepaisydamas silpnėjančios sveikatos, tarpininkauti sprendžiant konfliktus, ypač per karą Burundyje.
1998 metais minėdamas savo 80-ąjį gimtadienį N. Mandela, išsiskyręs su savo ankstesne žmona Winnie Madikizela-Mandela, susituokė su velionio Mozambiko prezidento Samoros Machelo našle Graca Machel.
Negalėjęs matytis su savo vaikais, kol buvo laikomas kalėjime, N. Mandela stengėsi sudaryti geresnes sąlygas šalies jaunimui, iš verslo surinktas lėšas nukreipdamas mokyklų statybai atokiose teritorijose.
Kai N.Mandelai buvo 83 metai, jam buvo diagnozuotas prostatos vėžys, kuris buvo sėkmingai išgydytas.
2004 metų gegužę N. Mandela paskelbė rečiau dalyvausiantis viešoje veikloje, kad galėtų pasidžiaugti „daug ramesniu gyvenimu“ su savo šeima ir draugais.
Po aštuonių mėnesių jis sukvietė žurnalistus į savo namus ir paskelbė, kad vienintelis išgyvenęs jo sūnus mirė nuo AIDS. Gedintis tėvas paragino atviriau kalbėti apie šią ligą.
N. Mandela paliko tris dukras: Maki, Zindzi ir Zenani.
2009 metais Jungtinės Tautos paskelbė jo gimtadienį Nelsono Mandelos tarptautine diena, pirmąkart taip pagerbdamos asmenį.
Vienas iš pastarojo meto N.Mandelos pasiekimų tarptautinėje arenoje buvo jo pagalba siekiant, kad 2010 metų Pasaulio futbolo čempionatas būtų surengtas PAR ir pirmąkart – Afrikos žemyne. Jis pradžiugino žiūrovus per finalo rungtynes, atvažiavęs golfo automobiliuku.
Po čempionato PAR prezidentas Jakobas Zuma sakė, kad nacionalinio pasididžiavimo pakilimas dėl šio turnyro priartino šalį prie N.Mandelos vizijos išsipildymo.
„Labai priartėjome, jeigu dar visiškai nepasiekėme jūsų, Tėve, svajonės apie vieną tautą, vieningą savo įvairove, švenčiančią savo pasiekimus ir dirbančią kartu", – sakė šalies vadovas.
Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo draudžiama
