Airiai ir žydai nuo seno gyveno Niujorke, ir todėl jie nuolat konfliktuodavo, tačiau kraujo nepraliedavo, bet kai po Antrojo pasaulinio karo į Amerikos miestus ėmė plūsti imigrantų srautas iš Puerto Riko, reikalai ėmė klostytis kitaip. Puertorikiečiai buvo labai neturtingi, o jų darbo įgūdžiai buvo tokie, kad jie galėjo tikėtis tik juodo darbo. Todėl nenuostabu, kad pokarinis Jungtinių Valstijų klestėjimas šiai bendruomenei turėjo minimalią įtaką, ir tas faktas niršino jaunimą. Rezultatas buvo liūdnas.
1959 metais Ameriką sukrėtė siaubingas nusikaltimas, įvykdytas Niujorke. Rugpjūčio 29 dienos vakare į skverą, esantį miesto „baltojoje“ dalyje, atėjo puertorikiečių paauglių minia, kurioje buvo atstovų iš trijų grupuočių sąjungininkių: „Vampyrų“, „Jaunųjų lordų“ ir „Čirvų karalių“. Vyrukai norėjo atkeršyti už tai, kad kažkokie baltieji sumušė jų bendrą. Skvere buvo du baltieji paaugliai – Robertas Jangas ir Antony Kšesinskis. Kažkas iš puertorikiečių sušuko, kad nė vienas gringas (isp. gringo – svetimšalis, paprastai anglas ar amerikietis) gyvas nepaspruks, ir chuliganai pradėjo R. Jangą ir A. Kšesinskį žiauriai mušti: spardė juos kojomis, badė peiliais ir net skėčio nusmailintu galu. Susidorojimas buvo baigtas tik tada, kai abu berniukai buvo mirę. Dviguba žmogžudystė patraukė visuomenės dėmesį. Chuliganai buvo sučiupti, bet išsiaiškinti, kas iš jų mirtinai sužalojo paauglius, taip ir nepavyko. Rezultatas buvo tas, kad šešiolikmečiai Salvadoras Agronas ir Tonis Ernandesas iš „Vampyrų“ buvo nuteisti mirties bausme, bet vėliau ji buvo pakeista įkalinimu iki gyvos galvos. Kalėjimas nė kiek nepakeitė jų pasaulėžiūros. 1975 metais S. Agronas davė iš kalėjimo interviu laikraščiui „New York Times“, pareikšdamas: „Tu arba kovoji, arba tampi boksininko kriauše kitoms gaujoms.“ Jis dėl savo poelgio nesigailėjo.
„Raudonoji armija“
XX amžiaus septintajame dešimtmetyje JAV išryškėjo dar vienas jaunimo smurto protrūkis – jis buvo susijęs su juodaodžių kova už pilietines teises. Čikagoje atsirado nauji neformalūs afroamerikiečių jaunimo judėjimai, tokie kaip „Nuodėmės lordai“, derinę kovą su rasizmu su prekyba narkotikais. Miestuose greitai įsivyravo mada – grafičiai su gatvių gaujų simbolika. Tai buvo lyg pasienio stulpai nesibaigiančioje kvartalų kovoje. Europoje chuliganų frontas taip pat pagyvėjo, ir vėl čia pirmu smuiku griežė Anglija.
Jeigu XX amžiaus pradžioje linkusius peštis anglus pavyko nuramdyti, pripratinus juos prie futbolo, tai antrojoje amžiaus pusėje futbolas tapo pretekstu gatvės smurtui atgimti. Pirmosios muštynės pagal susitarimą tarp įvairių Anglijos klubų fanų vyko jau septintajame dešimtmetyje, bet nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios ignoruoti naująjį judėjimą jau buvo nebeįmanoma. Kaip visada, priežastis buvo staigus ekonominės situacijos pablogėjimas dėl prasidėjusios kuro krizės. Kuo mažesni buvo jaunų žmonių šansai susirasti tinkamą darbą, tuo didesnis buvo jų agresyvumas. Ir kada 1973 metais klubas „Manchester United“ iškrito į antrąjį divizioną, apmaudo apimti fanai surengė eilę kruvinų muštynių visoje šalyje. „Firma“, tai yra organizuota „Manchester United“ aistruolių grupuotė, vadinosi „Raudonoji armija“. „Raudonarmiečiai“ kėlė vienas muštynes po kitų, kol vienas iš jų papjovė priešų faną Blakpulo stadione. Mančesterio vaikinai patvirtino, kad yra verti savo protėvių – skatlerių – šlovės.
Futbolo aistros ypač sustiprėjo, kai Margaret Thatcher ėmė vykdyti reformas, kurios, kaip žinia, darbininkų klasės atstovams buvo gana skausmingos. 1985 metų gegužę Briuselyje, vykstant Europos čempionų taurės finaliniam mačui, „Liverpool“ klubo sirgaliai užpuolė „Juventus“ sirgalius. Italai bandė gelbėtis, lipdami per sieną, bet ši griuvo, ir 39 žmonės buvo mirtinai prispausti. Tų pačių metų lapkritį Londone „Chelsea“ aistruolių grupė, komandai pralaimėjus, įsiveržė į barą, šaukdama „Karas! Karas!“, ir jį nusiaubė. Baro vadybininkas, JAV pilietis, buvo žvėriškai sumuštas ir vos išliko gyvas. Išeidamas vienas iš sirgalių šūktelėjo: „Jūs, prakeikti amerikonai, atvažiavote čia, kad atimtumėte iš mūsų darbą!“ Po šio incidento vienas iš užpuolikų lyderių, Kevinas Whittonas buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Anglijos futbolo fanų smurto banga atslūgo ne anksčiau, negu Jungtinės Karalystės ekonomika pradėjo kilti.
JAV paauglių gaujų problema, kaip ir anksčiau, buvo rasinio pobūdžio, kadangi ekonominės problemos pirmiausia gulė ant kai kurių etninių mažumų pečių. Nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios Los Andželas tapo dviejų galingų iš afroamerikiečių susibūrusių gatvės gaujų sąjungų nesutaikomos kovos arena. „Crips“ („Luošiai“) mėgo mėlyną spalvą ir dažnai vaikščiodavo su nendrinėmis lazdomis, dėl ko ir gavo tokią pravardę, o „Bloods“ („Kruvinieji“) dėvėjo raudonus drabužius ir didelę simbolinę reikšmę teikė kraujui. Abi grupuotės savo veiklą pradėjo kaip įprastinės paauglių kompanijos, bet tarpusavio priešiškumas ir abipusė neapykanta greitai pavertė jas ginkluotų banditų klanais, kurie šaudė vienas į kitą pirmai progai pasitaikius. Ši nesantaika turėjo savo užkulisinę pusę: tikroji priežastis buvo ta, kad gatvių kontroliavimas reiškė narkotikų prekybos kontroliavimą.
Buvęs „Crips“ narys Sanyika Shakuras apie savo patirtį banditų būryje rašė taip: „Aš visą savo gyvenimą praleidau Los Andželo „South Central“ rajone... Aš įstojau į „Crips“, kai man buvo 11... Mūsų gyvenimai, mūsų moralė, filosofija ir papročiai išlieka paslaptingi ir seni, kaip laukinių Afrikos genčių. Aš pragyvenau šiame pasaulyje 29 metus, iš kurių 16 priklausiau „Crips“ bandai. Aš žiauriai atiminėdavau žmonėms gyvybes ir suspėjau tapti trijų vaikų tėvu... Daug kartų šoviau į žmones, o į mane patį šovė septynis kartus. Aš dalyvaudavau susišaudymuose „South Central“ rajone ir su peiliu prieš peilius kovojau Folsomo kalėjime“. Taip gyveno ne jis vienas.
Daug metų trunkantis konfliktas juodajame Los Andželo gete netikėtai atkreipė į save dėmesį 1992 metų pavasarį, kada, paskelbus išteisinamąjį nuosprendį baltiesiems policininkams, sumušusiems juodaodį, mieste prasidėjo riaušės. „Crips“ ir „Bloods“ bandų nariai ėmė su dviguba energija naikinti vieni kitus ir viską, kas pakliuvo po ranka. S. Shakuras rašė apie šiuos įvykius: „Žmonės išvertę akis žiūrėjo, kaip gaujų nariai, šie „Crips“ armijos kareiviai, daužė automobilius akmenimis, lazdomis, buteliais, tempė žmones iš mašinų ir čia pat mušė. Prieš keletą valandų jie jau buvo privertę miesto policiją sprukti... Los Andželas degė“. Riaušėms malšinti į miestą buvo pasiųsta 7,3 tūkst. policininkų, beveik 10 tūkst. Nacionalinės gvardijos karių, 1950 šerifų, 3,3 tūkst. kariškių ir 1 tūkst. FTB agentų. Laikotarpiu nuo balandžio 29 iki gegužės 4 dienos mieste žuvo 53 žmonės, 15 iš kurių žuvo nuo tvarkos sergėtojų rankų. Nuostoliai siekė 1 mlrd. dolerių.
Vienas iš „Crips“ įkūrėjų Stanley Tookie Williamsas (vadinamas „Tuki“) įvykius stebėjo iš kalėjimo. Kažkada jis nuėjo visą kelią nuo gatvės padaužos iki nusikalstamos bendrijos vadeivos. 1981 metais jis buvo nuteistas mirties bausme už keturių žmonių – atsitiktinių parduotuvės apiplėšimo liudininkų – nužudymą. Kalėjime Tuki pasikeitė. Jis ėmė propaguoti draugystę ir meilę, visaip atkalbinėdamas jaunimą nuo dalyvavimo gatvių bandose. Jis rašė knygas vaikams, kuriose smerkė smurtą, už ką devynis kartus buvo iškeltas kandidatu Nobelio premijai gauti: keturis kartus premijai, skiriamai už literatūrą, ir penkis kartus taikos premijai. 2005 metų gruodžio 13 dieną S. Williamsui buvo įvykdyta mirties bausmė, švirkštu įleidus mirtinų nuodų.
Šiandieninis pasaulis sudaro visas sąlygas jaunimo grupuotėms klestėti ir eiti kriminaliniu keliu. Žemės gyventojai vis labiau telkiasi miestuose, ir daugiamilijoniniai besivystančių šalių miestai greitai apauga skurdo kvartalais. Jungtinės Tautos prognozuoja, kad 2020 metais pusė pasaulio miestų gyventojų gyvens skurde. Beje, ši prognozė buvo paskelbta dar iki dabartinės krizės, tad realūs skaičiai gali būti dar didesni.
