Sakoma, kad pašto ženklai – tai valstybės vizitinė kortelė, keliaujanti po visą pasaulį, ir atskleidžianti, kokie žmonės gyvena toje šalyje ir ką jie brangina, kokie įvykiai toje šalyje vyksta.
Todėl netrukus po to, kai buvo atkurta nepriklausoma Lietuva, buvo išleisti ir pirmieji mūsų pašto ženklai.
Tačiau Vokietijoje atspausdintus pašto ženklus parsivežti į Lietuvą per vis dar SSSR pasieniečių ir muitininkų saugomas sienas 1991metais nebuvo paprasta.
Pirmieji Lietuvos pašto ženklai (1990-1991 m.) (nuotr. asm. archyvo)
Kontrabandininkai
Prisiminimais apie tai, kas vyko daugiau nei prieš dvidešimt metų, su portalo Balsas.lt skaitytojais dalijasi šios istorijos dalyviais buvę tuometės Ryšių ministerijos Pašto departamento direktorius Anatolijus Mitrofanovas, kiek vėliau tapęs „Lietuvos pašto“ generaliniu direktoriumi, pirmosios Vyriausybės ryšių ministro pavaduotojas Alfredas Basevičius bei vienos iš šios ministerijos departamentų direktoriaus pavaduotojas Petras Rutkauskas, vėliau tapęs įmonės „Pašto ženklas“ vadovu.
Būtent jam tuomet prilipo kontrabandininko pravardė, nors siekdami, kad lietuviški pašto ženklai pasiektų jauną Lietuvos valstybę, rizikavo daugelis. Dar vienas aktyvus šios istorijos dalyvis – tuometinės Ryšių ministerijos autoįmonės vadovas Vladimiras Kornickis. O kalbėdami vyrai mini ir pirmosios nepriklausomos Lietuvos vyriausybės ryšių ministrą Kostą Birulį, ministerijos užsienio ryšiams vadovavusį Vytautą Kuzmą ir dar keletą – tuos, kurie prisidėjo, kad penkių lietuviškų pašto ženklų serija, o vėliau ir kiti pašto ženklai pasiektų mūsų šalį per tuomet dar SSSR saugomas sienas.
Šiose nuotraukose – „kontrabandininkų istorijos“ dalyviai.
V. Kornickis: mums saliutavo ukrainietis majoras
Skambina man vakare, po darbo iš ministerijos budintis dispečeris ir sako: „K. Birulį reikia parvežti iš užsienio. Tau reikia tokią dieną 10 valandą ryte išeiti iš viešbučio Bratislavoje, stovėti prie durų ir laukti K. Birulio. Atvažiavau, pernakvojau, ryte stoviu, laukiu. Atvažiavo didelis juodas „mersas“, išlipo K. Birulis, pasisveikino ir sako: „Paimk lagaminą iš bagažinės“. Jis ne toks didelis, bet pakankamai sunkus, apie 50 kg. Permetėme jį į savo mašiną ir važiuojame. Iš pradžių net nežinojau, kokiu maršrutu grįžti reikės. Ministras liepė važiuoti per Lvovą, per Ukrainą. Kelias ilgas, visą Slovakiją reikia pervažiuoti. Privažiavome iki sienos, pasienietis leitenantas atėjo ir klausia, kur kas, nes mašinų su lietuviškai numeriais turbūt mažai važiavo. Ir girdžiu, šneka per raciją ukrainiečių kalba. O aš ją suprantu. Praneša kažkam, kad čia yra vienas su diplomatiniu pasu, o kitas su tarnybiniu (aš tada turėjau tarnybinį pasą šitiems reikalams). O jam atsako: „praleisk“. Pavažiavome dar 30-50 metrų, išėjo iš posto majoras, „davė pod kaziriok“ (saliutavo, atidavė pagarbą – red. past.)“ ministrui ir praleido mus. Turbūt su kuo nors iš anksto sutarta buvo, bet nereikalingų klausimų aš niekada neužduodavau.
Kitą kartą važiavome su V. Kuzma. Mes užsukome į Suvalkus, paėmėme keletą „pokų“. Te, atrodo, 21 valandą pasieniečių ir muitininkų pamainos keitėsi, ir mums būtinai reikėjo prieš 10-15 minučių būti, nes jis ten susitarė, kaip aš supratau, kad mūsų lauks ir praleis. Važiavome VAZ 09, šaltis apie 20 laipsnių. Išvažiavome iš Suvalkų, ne toks didelis atstumas – apie 30 km, bet pravažiavome 15-20 km, ir ratą nuleido. Ant kalno miške. V. Kuzma buvo stiprus vyras, ir aš jam sakau: „Jūs laikykite priekį, kad mašina atgal nenuvažiuotų“. Bet tamsu, nesimato, kaip atsukti tą ratą. Tai jis man su prožektoriumi ir švietė. O pats jaudinosi: „Volodia, tu ten greičiau, greičiau, svarbu spėti prie sienos“. Ačiū dievui, atvažiavom, pravažiavom, ir jis paskui sakė: „Klausyk, kaip mums su tavim pasisekė, kad mes spėjome padaryti, kaip buvo numatyta“.
Pirmieji Lietuvos pašto ženklai (1990-1991 m.) (nuotr. asm. archyvo)
A. Mitrofanovas: per blokadą siuntėme „labdarą“
Privažiuojame su automobiliu iki sienos, su lagaminėliu pereinu aš tą sieną, prisikraunu sandėlyje į „diplomatą“ (populiarus didelis krepšys – red. past.) ženklų kiek telpa, ir vėl važiuoju atgal. Vieną syk pakeleivinga mašina pervažiavome sieną, kitą sykį autobusu. Bet rizikos buvo daug, ypač autobusu važiuojant. Pasieniečiai, muitininkai tikrino ką veži. Bet ant viršaus cigarečių keletą pakelių pasidedi, dar kažką, ir nelabai jie kreipdavo dėmesį.
Kartą su V. Kuzma važiuojame, dėžutę pašto ženklų po automobilio sėdyne pasidėję, Volodia Kurnickis vairuoja, ir žiūrim, pasieniečiai su šunimis ateina. Sakom, dabar uostys mūsų pašto ženklus. Jie kažko kito ieškojo, bet vis tiek atrodė, kad dabar tai jau tiesiai į mus eina. O jie ėjo ir nuėjo pro šalį. Buvo toks virpuliukas – kiekvieną sykį per sieną važiuodamas galvoji, ko tas muitininkas iš tavęs gali panorėti. Tada gi muitininkai ir pasieniečiai dievai būdavo...
Kai Maskva paskelbė ekonominę blokadą, pas mus stigo įvairių produktų. Ir Lenkijoje gyvenantys giminaičiai pradėjo į Lietuvą siųsti įvairią labdarą – per muitinę keliavo labai daug siuntinių su manų kruopomis, knygomis, kitais daiktais. Todėl bendraminčių rate sumastėme tokią operaciją. Geriems draugams, Ryšių ministerijos darbuotojams, kitiems patikimiems žmonėms sakydavome: „Nenustebkite, gausite iš Lenkijos labdaros siuntinį“. O patys važiuojame į Suvalkus ir pakuojame tuos „siuntinius“ su pašto ženklais. Ir siunčiame į Lietuvą. Maskvos saugumiečiai apie šią operaciją suuodė maždaug po 3 mėnesių, bet per tą laiką nemažai ženklų parsigabenome. Bet svarbiausia – mes juos galėjome naudoti, o pasaulyje sklido informacija, kad apyvartoje pasirodė Lietuvos pašto ženklai.
Pirmieji Lietuvos pašto ženklai (1990-1991 m.) (nuotr. asm. archyvo)
P. Rutkauskas: apie plėšikus žmonai nepasakojau
Patį didžiausią krovinį jau vėliau kontrabanda iš Vokietijos parvežėme su jachta. Tai buvo trikampiai pašto ženklai. Buvo labai slapta operacija, nes jau buvome pasimokę, kad nereikia afišuotis. Tą kartą, kad važiuojame, net ministerijoje žinojo tik 2 žmonės – aš ir dar vienas. Net vairuotojas ir vertėja žinojo tik artimiausią tašką, į kurį turi nuvažiuoti.
O kartą vokiečiai krovinį mums išsiuntė lėktuvu – jie nesuprato, kaip labai viskas dar buvo kontroliuojama. Gavome faksogramą, skubiai nulėkėme į vyriausybę, Z. Vaišvila telefonu davė nurodymą mūsų muitinės viršininkui organizuoti pašto ženklų paėmimą. Bet sovietų saugumas kažkaip sužinojo, ir kol mes su A. Mitrofanovu nuvažiavom į oro uostą, ten jau saugumiečiai – ieško išsigandę, kad neranda tų pašto ženklų. Pasirodo, dar lėktuvas buvo nenusileidęs. Po to atvyko mūsų „Aro“ vyrai. Jie svarstė, gal šturmuoti ir atsiimti, bet jeigu paskui saugumiečiai mus būtų šturmavę, kažin, at būtume galėję apsiginti.
Nesmagių situacijų buvo ne tik sieną kertant. Pavyzdžiui, kartą važiavome iš Vokietijos su dideliu kroviniu. Pilnas sunkvežimis – Ryšių ministerija labdaros įvairios technikos gavo. Ir mus užpuolė ginkluoti plėšikai. Iš V. Kornickio tada net visus jo asmeninius daiktus atėmė. Taigi, nerimauti buvo dėl ko. Kartą vienas mums talkinęs aukštas pareigas užimantis žmogus lankėsi pas mane namuose ir paklausė mano žmonos, kaip ji jaučiasi, kai aš išvažiavęs, o ji atsakė: „Jis man niekada nieko nepasakoja“. Aš tikrai niekada nieko namuose nepasakodavau – kaip mes važiuojame, kokiomis sąlygomis. Tiesiog tyliai dirbome savo darbą.
Pirmieji Lietuvos pašto ženklai (1990-1991 m.) (nuotr. asm. archyvo)
Pirmieji Lietuvos pašto ženklai (1990-1991 m.) (nuotr. asm. archyvo)
Pirmieji Lietuvos pašto ženklai (1990-1991 m.) (nuotr. asm. archyvo)
A. Basevičius: mes tik dirbome savo darbą
„Kai važiuodavau su dideliu viršininku – su V. Kuzma, su K. Biruliu, A. Basevičiumi, P. Rutkausku, aš save vadindavau tik vairuotoju. Pamiršdavau, kad aš – transporto įmonės vadovas. Bet atsakomybę jaučiau dvigubą – ir už kartu važiuojantį vadovą, ir už produkciją. Bet ir tada, ir dabar aš laiku save laimingu žmogumi, kad tapau šios istorijos dalyviu“, – paklaustas, ką tuomet jautė, sako V. Kornickis.
Jam pritaria ir „kontrabandininkas“ P. Rutkauskas: „Dabar mes protingesni, kai ką darytume kitaip, nes tada, nes tuomet mes daug kur elgėmės neprofesionaliai. Bet entuziazmo mums užteko. Ir priešingai – sovietų saugumiečiai, kurie mus kontroliavo ir mums trukdė, dažnai jautėsi ne savo vietoje“.
„Apie jokius apdovanojimus tuomet negalvojome. Žmonės paprasčiausiai dirbo savo darbą, nes norėjo kad tie pašto ženklai pasiektų Lietuvą – kad būtų apyvartoje, simbolizuotų mūsų valstybę“, – tarsi apibendrindamas pirmųjų lietuviškų pašto ženklų kelionę į Lietuvą sako A. Basevičius.
Taip pat skaitykite:
Naujausioji Lietuvos istorija: pašto ženklus vežė kaip kontrabandą (I)
