Už nugaros dešimt trečiojo tūkstantmečio metų. Tai puiki proga atsigręžti ir pabandyti apžvelgti šio dešimtmečio rezultatus.
Svarbiausia praėjusios dekados didvyre, be abejonių, tapo Kinija. Dabar tai atrodo neįtikėtina, tačiau 2000 metais nominali šalies BVP vertė buvo žemesnė už Rusijos - apie 1, 1 trl. dolerių. Po 10 metų šis skaičius išaugo 5 kartus – dabar Kinijos ekonomika siekia 5, 75 trl. dolerių ir užima antrą vietą pasaulyje.
Dalinai šis augimas paaiškinamas juanio stiprėjimu, kuriuo ir skaičiuojamas šalies BVP. Iki 2005 metų Kinijos valiuta buvo griežtai pririšta prie dolerio, kurio vertė buvo 8, 28 juanių. 2010 metų pabaigoje už dolerį jau galima buvo gauti 6, 6 juanius, t.y. per penkis metus Kinijos valiuta tapo daugiau nei ketvirtadaliu „sunkesnė“.
Tuo tarpu juanis vis dar nepakankamai įvertintas. Kinijos BVP pagal perkamosios galios paritetą sudaro 10 trl. dolerių. Kinijos ekonomika ne šiaip sau išaugo, tačiau ir kiekybiškai pasikeitė per praėjusius metus. Iš pigių plataus vartojimo prekių tiekėjo visam pasauliui šalis pavirto į ekonomiką, galinčią gaminti viską, ko tik reikia, įskaitant pilotuojamus kosminius skraidymo aparatus ir raketas-nešėjas. Apie automobilius, kompiuterius ar buitinę techniką net neverta ir kalbėti.
Dėl juanio augimo sulaikymo politikos šalies aukso ir valiutos rezervai išaugo nuo 150 mlrd. dolerių 2000 metais iki 2,5 trl. dolerių 2010 metais. Daugelio analitikų nuomone, Kinija šiandien gali absoliučiai kontroliuoti situaciją pasaulinėje valiutos rinkoje. Audringas Kinijos ekonomikos augimas tapo vienu iš pagrindinių didelio augimo žaliavų rinkoje veiksniu. Užsienio investicijos ir finansinio sektoriaus augimas lėmė tai, kad Kinija dabar turi perspektyviausius ir greičiausiai besivystančius finansinius centrus.
Kalbant apie dabartinę lyderę – JAV – šalis šiuo metu išgyvena sisteminę krizę, kuriai dar toli iki pasibaigimo.
Amerikos ekonomikos augimas pirmame dešimtmetyje jau buvo augimas „skolon“, kadangi buvo lydimas potencialaus įsiskolinimo, tiek valstybės, tiek privataus sektoriaus.
Kilusios krizės sudėtingumas priklausė būtent nuo to, kad ji kilo vėliau, nei turėtų. Ateinantis dešimtmetis bus ne pats lengviausias Amerikos ekonomikai. Bandymas gelbėtis jau išbandytais receptais tik dar labiau apsunkino valstybinių ir privačių skolų problemą, kurios išsprendimas šiandien galimas tik vienu atveju – įjungus pinigų spausdinimo mašiną.
Praėjusiais metais prasidėjusi dolerio devalvacija ir sekantys po jos „valiutų karai“ tęsiasi, dėl ko gali kilti globalinė infliacija ir pagreitinta „aktyvų infliacija“. Doleris praranda pasitikėjimą kaip pagrindinė pasaulinė valiuta, tačiau kol kas geresnės alternatyvos nesimato. Paieškos jau prasidėjo ir artimiausiais dešimtmečiais Amerikos valiutos viešpatavimui, greičiausiai, ateis galas.
Europoje situacija nedaug geresnė. Įsiskolinimų krizė Eurozonos periferijose ištraukė į paviršių problemas, apie kurias daugelis perspėjo dar tik pradedant formuoti sąjungos valiutą. Be mokesčių teisėsaugos unifikacijos ir naujų tarptautinių Europos institutų (Ekonominės vyriausybės) sukūrimo, šių problemų išspręsti neįmanoma.
Tačiau Europos vyriausybės formavimas dalinai reikštų nacionalinių suverenitetų atsisakymą, o ši idėja vargiai susilauktų palaikymo daugelyje ES šalių. Taip kad dešimtmečio pradžioje startavęs ambicingas bendros Europos valiutos projektas jau kitame dešimtmetyje gali pasibaigti.
Newsru.com apžvalgininkas Maksimas Blantas/strong>
