Lapkričio 17 d. Maskvoje įvyko, atrodytų, eilinis Rusijos gynybos ministerijos kolegijos posėdis. Apie juos mažai rašoma. Dar mažiau jais domimasi, tačiau šis vertas dėmesio, nes buvo skirtas Rusijos ginkluotųjų pajėgų reformos, kuri oficialiai vadinama naujo Ginkluotųjų pajėgų pavidalo formavimu (rus. формированиe нового облика Вооруженных Сил), rezultatams aptarti. Gruodžio 1 d. reikėjo atsiskaityti Rusijos prezidentui už atliktą darbą, tad Gynybos ministerijos vadovybė ir apžvelgė darbo rezultatus.
Šiame kolegijos posėdyje gynybos ministras reziumavo, kad pasisekė įgyvendinti reformai iškeltus uždavinius: armijoje padėti naujos valdymo struktūros pagrindai, sukurtos visos strateginės operacinės bei operacinės vadovybės ir suformuotas numatytas skaičius naujų nuolatinės parengties brigadų. Dabar tereikia tęsti ir užbaigti pradėtą darbą, pagrindinį dėmesį skiriant perginklavimui. Ministrui paantrino Generalinio štabo viršininkas armijos generolas N. Makarovas, informavęs, kad dėl įvykdytų pakeitimų smarkiai padidėjo visos sistemos efektyvumas. Dabar brigadų reagavimo į gautus įsakymus laikas yra skaičiuojamas valandomis. Pasiekta tai dėl to, kad viskas, ko brigadoms reikia veikti autonomiškai iki 45 parų – amunicija, degalai, maisto daviniai, – dabar yra saugoma pačiose brigadose.
Šios reorganizacijos pradžia reikėtų laikyti 2005 metus, kai Rusijos generalinis štabas parengė ir pristatė jos esmę – strateginės vadavietės koncepciją. Rusijos vadovybė tam pritarė, ir prasidėjo parengiamasis teorinis darbas, kuris vėliau buvo tikrinamas per ne vienus mokymus Sibiro ir Tolimųjų Rytų karinėse apygardose. Galutiniam koncepcijos patikrinimui praktikoje 2007 m. rugsėjo mėnesį sukuriama eksperimentinė strateginė vadovybė. Jai vadovauti skiriamas gen. pulk. N. Tkačiovas, turintis abiejų Čečėnijos karų patirties. Ši vadavietė tęsia eksperimentą plataus masto kariniuose mokymuose „Vostok-2007“ ir „Vostok- 2008“. 2008 m. spalio mėnesį paskelbiamas Gynybos ministerijos sprendimas pasirinkti naują Rusijos kariuomenės organizacinę struktūrą karinė apygarda/strateginė operacinė vadovybė–operacinė vadovybė–brigada reiškė, kad eksperimentavimas baigtas. Išformuojama gen. pulk. N. Tkačiovo vadovaujama eksperimentinė vadovybė. 2008 m. lapkritį paskelbiama aktyvioji pertvarkos fazė – pradedama tikroji reorganizacija. Planuojama atsisakyti beveik 200 tūkst. karininkų ir 140 tūkst. praporščikų, divizijas išformuoti ir sukurti naujo tipo brigadas, smarkiai sumažinti arsenalų ir ginkluotės skaičių. Nuspręsta maksimaliai sumažinti neaiškios paskirties, neaišku kur esančių ir kuo užsiimančių karinių dalinių skaičių. Darbų pradžia – 2009 m. sausio 1 diena. Reorganizaciją nutarta vykdyti dviem etapais: pirmasis – iki liepos 1 d., antrasis – iki gruodžio 1 dienos.
Apibendrinus skirtinguose viešuosiuose informacijos šaltiniuose pateiktus duomenis, šių metų liepos 1 d. Rusijos sausumos pajėgose buvo galima suskaičiuoti per 150 skirtingų (motorizuotųjų šaulių, tankų, artilerijos, raketų, specialiosios paskirties, ryšių, inžinierių, logistikos ir t. t.) brigadų, iš kurių net 56 suformuotos nuo metų pradžios. Didesnę jų dalį – trisdešimt – sudarė naujo tipo motorizuotųjų šaulių brigados. Rugsėjo mėnesį prie naujų brigadų prisidėjo dar 85. Tiesa, tai tik oficialiai skelbiami skaičiai, o iš tiesų jų turėtų būti dar truputėlį daugiau, nes kažkaip „pamirštama“ kalbėti apie tuo pat metu kuriamas logistikos, inžinerines ir kitas brigadas. Pasibaigus reformai Rusijos sausumos pajėgos padidės iki 270 tūkst. karių ir bus sudarytos praktiškai tik iš nuolatinės parengties dalinių, kuriuose tarnaus 80 proc. pagal kontraktą samdomų karių ir 20 proc. šauktinių.
Šiandien jau reorganizuotos ir Karinės oro pajėgos (KOP). Jose sukurta Oro ir kosminės gynybos strateginė operacinė vadovybė, kuriai yra pavaldžios 13 daugiausia sistemomis S-300 ginkluotų brigadų, paskirstytų po visą Rusijos teritoriją, Tolimoji ir Transporto aviacija ir keturios KOP ir oro gynybos vadovybės bei apie 50 naujų joms pavaldžių aviacijos bazių.
Po reformos bendras Rusijos karinių pajėgų skaičius sumažės iki milijono karių. Ypač sumažės mobilizacinių sandėlių ir mokymo institucijų, užnugario bazių ir kitų karinių struktūrų, kurios nėra nuolatinės parengties. Beveik visa Rusijos kariuomenė bus pasirengusi kariauti iš karto. Nors spaudoje ir oficialiuose pareiškimuose niekur nepaminėta, keliuose radijo interviu Rusijos generalinio štabo viršininko pavaduotojas gen. pulk. V. Smirnovas užsiminė apie naują karinio rezervo koncepciją: šaukimas į privalomąją karinę tarnybą išliks, tačiau rezervas bus formuojamas tik iš atitarnavusiųjų pagal kontraktą. Numatoma, kad reformuota Rusijos kariuomenė paskelbus mobilizaciją turės tik 1,8 milijono karių, o naujoji mobilizacijos sistema įsigalios nuo 2016 metų.
Žvilgtelkime, kaip atrodys pagarsintoji trijų pakopų valdymo struktūra realybėje. Kiekvienai iš strateginių operacinių vadovybių bus pavaldžios 1–3 operacinės vadovybės ir nuolatinės parengties ryšių, žvalgybos, desanto ir šturmo, specialiosios paskirties, raketų, radiacinės, cheminės ir biologinės gynybos, logistikos, inžinerines, elektroninės žvalgybos brigados bei kiti mažesni nuolatinės parengties vienetai, pavyzdžiui, automobilių batalionai. Tikslus operacinių vadovybių skaičius neskelbiamas, tačiau tikėtina, kad jų bus 15–20 ir diduma jų (10–14) priklausys sausumos pajėgoms. Kiekvienai iš jų planuojama priskirti nuo 2 iki 6 nuolatinės parengties motorizuotųjų šaulių ir tankų brigadų ir po 1–2 artilerijos bei reaktyvinės artilerijos brigadas. Priklausomai nuo vadavietei skiriamų užduočių, strateginės vadovybės galės jas sustiprinti, priskirdamos reikiamų pajėgumų iš savo rezervo. Panaši koncepcija bus išlaikyta ir Karinėse oro pajėgose, kur šešioms operacinėms vadavietėms bus pavaldžios 33 aviacijos bazės.
Kurdama naująją brigadų struktūrą, Rusija stengėsi perimti JAV kariavimo koncepciją. Brigada turi būti autonomiška, stipri ir mobili, todėl vietoj anksčiau buvusių 1–2 artilerijos divizionų ji turės keturis: du – savaeigės artilerijos, vieną – prieštankinės ir vieną – „Grad“ tipo reaktyvinės artilerijos divizionus. Naujoji brigada ugnies galia beveik nenusileis senajai divizijai. Kadangi ji orientuota į savarankišką veikimą ten, kur nėra kitų ją dengiančių oro gynybos pajėgumų, todėl turės stiprų priešlėktuvinės gynybos komponentą – du priešlėktuvinės gynybos divizionus. Preliminariais vertinimais, brigadoje bus trys keturi motorizuotų šaulių, žvalgybos, inžineriniai ir materialinio aprūpinimo batalionai, štabo aprūpinimo bei radiacinės, cheminės ir biologinės gynybos kuopos. Palyginti su senosiomis, didelėmis ir nejudriomis divizijomis, brigada bus stipri ir labai mobili. 4–5 tūkstančiai karių, apie keturiasdešimt tankų, per šimtą šarvuočių, apie pusšimtį savaeigių ir reaktyvinės artilerijos sistemų bei visa kita, kas jai reikalinga, judės savo eiga arba galės būti gabenama brigados pajėgumais.
Galima būtų pateikti dar daug būsimosios Rusijos kariuomenės „išvaizdos“ detalių, tačiau ne tai yra svarbiausia. Svarbu atsakyti į klausimą, kuo ši reforma skiriasi nuo tų, kurias Rusija vykdė anksčiau. Štai keletas, mano galva, esminių šios reformos skirtumų.
Pirma, tai ne eilinė propagandinė reforma, kurių buvo gana daug. Ši reforma yra gerai apgalvota, paremta šiuolaikinių užsienio kariuomenių bei pastarųjų karų analize ir pritaikyta naujo tipo kariuomenei sukurti. Dar daugiau: atrodo, kad veik dvejus metus ji buvo „testuojama“ už Uralo ir tik vėliau oficialiai pradėta įgyvendinti.
Antra, įgyvendinus reformą labai pasikeis karinio personalo struktūra. Sovietinių laikų storus generolus ir pulkininkus, šiltas užnugario vietas daug kam teks pamiršti. Jau šiandien Gynybos ministerija atlieka generolų patikrinimą, ir tokį, kad po jo generolais kai kada išlieka mažiau nei pusė tikrinamųjų. Iš šiandien esančių per 1100 generolų ir admirolų liks tik nepilni devyni šimtai, smarkiai sumažės pulkininkų ir kitų aukštųjų karininkų. Nereikalingi ar neperspektyvūs kariškiai negailestingai išleidžiami į atsargą, daug karinių pareigybių performuojama į civilines. Karininkų Ginkluotosiose pajėgose sumažės nuo 355 tūkst. iki 155 tūkst., o leitenantų padaugės nuo 50 tūkst. iki 60 tūkstančių. Daugumai naujai suformuotų brigadų šiandien vadovauja keturiasdešimtmečiai pulkininkai, kuriems reformos sėkmė yra ir jų ateities klausimas.
Trečia, kariuomenė taps palyginti nedidelė. Milijonas karių taikos metu ir 1,8 milijono po mobilizacijos – tai labai normalus kariuomenės dydis tokiai valstybei kaip Rusija. Ryškus mobilizacinių pajėgumų sumažinimas leis praktiškai visą finansavimą nukreipti reikiamam turimos kariuomenės kovinės parengties išlaikymui ir operacijoms. Užbaigus reformą Rusija turės kariuomenę, pasirengusią veikti „čia ir dabar“.
Ir ketvirta. SSRS planavo kada nors ateityje sutriuškinti „pasaulinį kapitalizmą“ ir tam rengėsi, sovietinei armijai skirdama milžiniškas lėšas ir taip atvesdama šalį prie bankroto. Anksčiau Rusijoje vykusios karinės reformos buvo nukreiptos paveldėtai sovietinei kariuomenei gelbėti ir modifikuoti, nekeičiant jos esmės. Šįsyk Rusija pirmą kartą kuria kariuomenę, kurią ji gali būti pajėgi finansiškai išlaikyti, nenuskurdindama kitų valstybės sektorių. Taigi, reformai pasisekus, ne šalis tarnaus kariuomenei, o kariuomenė tarnaus šaliai.
Daivis Petraitis
