Porą pastarųjų metų vis laukiau pranašaujamo prašviesėjimo, o jo vis nebuvo. Tuo tarpu vis mažėjo mūsų šeimos pajamos ir ėmė dėtis vis keistesni dalykai. Vyras vietoj kalėdinio atlyginimo iš darbdavio gavo pasakymą, kad mėnuo buvo labai nerezultatyvus, tad visas pajamas suvalgė mokesčiai.
Situacija
Šventės mūsų šeimai buvo nelinksmos. Parduotuvėje ėmėme pirkti tik duoną, kruopas ir pieną. Pastarasis buvo skiriamas tik vaikui. Laimei, esame iš tų lietuvių, kurių tėvai gyvena kaime. Kas kelios savaitės iš jų sulaukdavom lauktuvių.
Tuo tarpu mano pažįstama, viena auginanti du vaikus, neturėjo kas paremia. Kai paklausiau, kaip ji sugeba išsiversti mėnesį su tokia menka suma, išgirdau atsakymą, kad prieš šventes surinko vaikų išaugtus drabužius, juos pardavė turguje ir iš kelių dešimtinių paruošė šventinę vakarienę.
Jaučiausi nesaugi ir pažeminta. Suvokiau, kad laukti ir tikėtis nebėra ko. Reikia bėgti...
Kaip emigruoti?
Kone metus siuntinėjau savo CV, bet nei aukštasis išsilavinimas, nei komunikabilumas, nei kiti gebėjimai nieko nedomino. Supratau, kad nėra kitos išeities — tik skaityti darbą užsienyje siūlančius skelbimus. Čia pasirinkimas labai didelis ir visada sulauki greito atsakymo. Viskas priklauso nuo to, kiek pinigų už įdarbinimą norėtum susimokėti, tačiau jokių garantijų nėra.
Galiausiai radau, atrodė, bene rimčiausią agentūrą, kuri bent siūlė interviu su agentūros iš Anglijos atstove. (Laimei, mano mama vis spausdavo nepamiršti anglų kalbos.) Per interviu išgirdau, kad esu tinkama senukų slaugymui.
Vilniuje įsikūrusios agentūros darbuotoja trynė rankas tikėdamasi iš manęs gauti du tūkstančius litų, o aš vis abejojau. Pagaliau minėtą užsienietę susiradau internete. Ji tikrai dirbo vidurio Anglijoje esančioje firmoje, tačiau paneigė mitą, kad sumokėjusi nemažą pinigų sumą tikrai turėsiu išsvajotą gerai mokamą darbą. Esą renkasi patys senjorai. Beje, Anglijoje iš potencialių darbuotojų agentūra pinigų neima — tai tik lietuvaičių papročiai. Kai paprašiau iš manęs pinigų neimti, išgirdau atsakymą, kad jie nenori gadinti santykių su jiems slauges parūpinančiais vilniečiais. Ilgai galvojau ir nusprendžiau nerizikuoti.
Ėmiau skaityti Didžiosios Britanijos internetinius skelbimų puslapius. Čia galima rasti daugybę panašių agentūrų — siūliau joms savo paslaugas. Įvyko keli telefoniniai interviu, bet norinčiųjų mane įdarbinti neatsirado: esą turinti tobulinti anglų kalbą, nes jų klientai pageidauja lygio „puikus“. Kita kliūtis — anglai nori čia gyvenančių, vietos papročius žinančių, tautinius patiekalus gebančių gaminti moterų. Labai retai, tačiau pasitaiko darbo ir vyrams.
Galiausiai radau tinklalapį, kuriame skelbiasi patys neįgalieji, ieškantys pagalbininkų. Valstybė jiems skiria pinigų, o jie savo nuožiūra gali išsirinkti darbuotojus, tačiau dauguma šį darbą patiki agentūroms.
Afrikiečiai ar lietuviai
Po pusmečio sulaukiau pirmo realaus pasiūlymo. Neįgaliųjų tinklalapyje mane surado vienos agentūros vadovė. Prieš penkiolika metų pati dvejus metus uždarbiavusi slauge, ji man siūlė prižiūrėti 63 metų vyrą. Aš, aišku, darbo labai norėjau, bet dar labiau abejojau pasiūlymo geranoriškumu. Ilgai aiškinausi, kodėl aš ta laimingoji.
Pasirodo, priėmus naujas įdarbinimo Anglijoje sąlygas, darbdaviui palankiau įdarbinti žmones iš Europos Sąjungos. Tai ir tapo didžiuoju mano gyvenimo šansu. Išsilavinimą turintys afrikiečiai labai gerai kalba angliškai, nebijo sunkaus darbo bei žavisi britišku atlyginimu, tad šių pozicijų mums nebūtų užleidę.
Ši agentūra taip pat man nieko negarantavo, tačiau davė būsimo darbdavio el. pašto adresą ir telefono numerį. Mes pabendravome, ir pagaliau jis mane pasirinko. Jaučiausi laiminga, bet dar nežinojau, kokie išbandymai manęs laukia.
Į nežinią
Ėmiau ruoštis kelionei į Angliją. Bijojau skristi, tad nutariau pasinaudoti vienu iš laikraščiuose mirgančių skelbimų: „Nuvešim tave į pasirinktą Anglijos miestą nuo durų iki durų.“ Susiradau patraukliausią kainą ir ėmiau laukti. Kuo labiau artėjo išvykimo laikas, tuo labiau didėjo mano nerimas. Būsimi vežėjai man nepranešė išvykimo laiko, kaip buvo žadėję. Galiausiai paskutinę dieną paskambinusi kito mikroautobuso vairuotojui išgirdau, kad atsilaisvino viena vieta: anksti rytą išvykstame...
...į nežinią. Pasiėmiau tik būtiniausius drabužius. Neįsidėjau net maisto — tuo labai nustebinau pakeleivius. Pamaniau: jei kas nepasisektų bei tektų važiuoti namo, — kam tempti sunkius nešulius.
Mikroautubuso laukė trys moterys. Neabejojau, kad iš kaimo. Pakalbinau. Išgirdau, kad Plungės rajono gyventojos pasiskolino pinigų ir išvažiuoja tikėdamosi darbo laukuose. Jauniausia buvo su trumpu sijonu, striuke ir iš virvučių nupintomis pajūrio šlepetėmis. Traukdama cigaretę tvirtino, jog moka angliškai ir jaučiasi labai gerai.
Pornografija autobuse
Pajudėję iš Klaipėdos, netrukus autostradoje sutikome kitą mikroautobusą su išvykstančiais tautiečiais. Čia sėdėjo trys jauni kaimiečiai, tad mūsų vairuotojas plungiškes persodino į šį autobusą — esą joms bus smagesnė kompanija. Anie vyrukai jau nuo pat ankstaus ryto tuštino alaus butelius, gyrėsi pasiėmę pornografijos filmų, kad keliauti neprailgtų, o darbas užsienio dirvonuose, sakė, jiems ne naujiena.
Patyrusi vyrukų, paklojusių už būsimą įdarbinimą, kelionę ir nakvynę skolintus pinigus, užtikrintumą, pagalvojau, jog ir aš kaip nors išsikapstysiu...
Autostrada važiuodami Lietuvos pasienio su Lenkija link vis rinkome naujus bendrakeleivius. Mūsų autobusą papildė dvi jaunos šeimos. Telšiškiai pasakojo, jog nusprendė mesti darbus už minimalų atlyginimą ir važiuoja į Škotiją per vasarą skinti braškių. Dėl darbo esantys tikri, mat ten seniai gyvena jų giminaitis. Jų laukė ir iš anksto išnuomotas namelis ant ratų.
Lietuvos evakuacija
Paskutinė stotelė, degalinė Kalvarijos pasienyje. Laukdama, kol mūsų vairuotojai pavalgys, įsitikinau, kad posakis „Visa Lietuva išvažiuoja“ — ne iš piršto laužtas: per pusvalandį čia sustojo bene septyni panašūs mikroautobusai, pilni keleivių. Žmonės į užsienį važiuoja su mažais vaikais, į priekabas susikrovę namų apyvokos daiktus, dviračius... Galima pagalvoti, kad mūsų šalyje karas ir visi skuba evakuotis.
Kelionės metu sužinojau, kodėl man nebepaskambino mikroautobuso vairuotojas, su kuriuo iš anksto buvau susitarusi važiuoti: jeigu užimtos ne visos septynios vietos, vairuotojas tiesiog išjungia telefoną.
Išsodino pakeliui
Autobusiukas lekia nežmonišku greičiu Lenkijos, Vokietijos, Olandijos keliais. Vairuotojas nepaiso kelių eismo taisyklių. Galiausiai pasiekiame Prancūzijos Kalė uostą bei persikeliame į Didžiąją Britaniją. Po šio ekstremalaus pasivažinėjimo atgalios žadu grįžti lėktuvu...
Į Angliją vežėme ir siuntinius užsienyje gyvenantiems tautiečiams. Atvykę padėjome juos atiduoti. Vienas lietuvis pasiėmė siuntinį ir pasiūlė kontrabandinės degtinės. Nusipirko ne tik vairuotojas, bet ir į darbą Anglijoje grįžtanti kaunietė. Tas alkoholis buvo pragaištingas — bendrakeleivė ėmė jį ragauti ir vis girtėti. Galų gale ji ėmė priekabiauti prie vairuotojo. Po keleto raginimų liautis buvo išsodinta su visais gausiais lagaminais pakelės degalinėje iki namų likus gal šimtui kilometrų.
Atvažiavome...
Kai ankstų rytą išlipau apsnūdusioje Anglijos miestelio gatvelėje, išvydau seną akmeninę bažnyčią, bet grožėtis nebuvo kada — reikėjo skambinti pas senuką dirbančiai slaugei ir prašyti, kad mane pasiimtų.
Vairuotojai mane išleido pagal navigacijos nurodytą adresą, tačiau technika klydo. Aš buvau kone puskilometris nuo būsimo darbdavio poilsinės.
Netrukus išvydau priešais ateinančią moterį. Jai dvidešimt metų. Pasisveikino ir pasisiūlė panėšėti mano rankinę (o aš tikėjausi, kad pačiups vieną kelioninio krepšio rankeną...)
Atėjom į gražų poilsio namelį su virtuve ir dviem kambariais. Viename miegojo senukas, kitame, skirtame jo darbuotojoms, stovėjo dvi lovos. Vienoje pagaliau po dvi paras trukusios kelionės įsitaisiau aš. Prieš užmigdama ilgai svarsčiau, kas manęs laukia pabudus.
