Yra du eretikai kad nera pomirtinio gyvenimo. As buvau mires kaip mane partenke automobilis Kanadoje. Tiesiog vakare sunkvezimis mane nubloske. Buvau mires kaip teige medikai apie 1 valanda. Po ju atvykimo, o med. pagalaba atvyko per 15 minuciu tiesiog sraigtasparniu atvyko. Galiu pasakyt kad egzistuoja pomirtinis pasaulis, bet nemaciau as nei dievo, bet sviesa sklido ir buvo labai gera sutikau tokius zmones kuriuos buvau seniai pamirses, sutikau senele, seneli, prosenele kuria paauglystes mano metais ji mire, sutikau draugu kurie mire, net sutikau viena buvusi kolega klasioka as nezinojau kad jis mires, bet buvo tiesiog neapsakoma maciau daug zmoniu jie neverke neliudejo visi sypsojosi. As maciau savo angela sarga tai buvo moteris mulate, Istiesu priplauke oru prie manes angelas sargas ir prosenele pasake kad butybes reinkarnuojasi todel as dar nebaigiau gyvenimo misijos ir turiu grysti atgal nesu as cia kol kas pageidaujamas ir angelas sargas mane pastume ir as atsibudau ligoninej skausme. Nuo to laiko supratau kad yra gyvenimas kaip ratas jis sukasi nori tapti aukstesne butybe yvykdyti turi misija. Na cia daug pasakoti bet stai as supratau kas buna, eretikai jums galiu pasakyti tik tikejimas mus suartina su visais meile mus jungia pagarba suteikia palaima istiesu jei matet tik tamsa tuomet jus esat manau kad nulis, manau, kad jums dar viskas anksti. Nuo to laiko skyriau 2 metams informacijos rinkimui ir pasirodo hipnoze visagale gera hipnoze gali atsakyti i visus jusu klausimus :)

Skelbia Romos katalikų Bažnyčia!
Ar turime sielą?!

Fotolia nuotrauka

Jei seniau mokslininkai kėlė klausimą, ar siela egzistuoja, dabar tyrėjams tai nekelia abejonių. Šiuolaikinio mokslo tikslas – išsiaiškinti, kas yra siela, kur ji keliauja po fizinės žmogaus mirties.

Mokslas taip greitai žengia į priekį, kad netrukus galbūt net skeptiškai nusiteikę mokslininkai turės pripažinti tyrėjų iškeltą neįtikėtiną teoriją, kad po mirties niekas nesibaigia. Teigiama, kad žmogaus siela yra aukštesnė energijos forma, kuri yra nemari. Štai rusų mokslininkams jau pavyko specialiais prietaisais užfiksuoti, kaip ji po žmogaus mirties atsiskiria nuo kūno!

Kai prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo sukurtas auros fotografavimo principas, o apie 1960-uosius, pritaikius Semiono Kirliano fotografijos metodą, ir pats prietaisas, mokslininkams atsivėrė naujų perspektyvų. Daugybę metų buvo atliekama begalė tyrimų, sukurta speciali kompiuterinė programa, kuri gali atvaizduoti ne tik pačią aurą, jos virpesius, bet ir kitimą. Taigi auros fotografija suteikė galimybę objektyviai užfiksuoti žmonių, gyvūnų, augalų auras ir čakras, taip pat sužinoti savo fizinės, dvasinės, emocinės, psichinės sveikatos būklę. Svarbiausia, šis metodas tik patvirtino faktą, kad nesame vien materija: oda, kaulai, kepenys, širdis... Kad egzistuoja subtilusis kūnas, siela, dvasia. Kad energiją skleidžia ir akmenys, ir augalai. Kad akmenys ir medžiai gali gydyti energinėmis vibracijomis, kad kambariniai augalai jaučia juos puoselėjančių šeimininkų energiją...

Užfiksavo sielos „išėjimą“

Rusų mokslininkas Konstantinas Korotkovas, kuris maždaug prieš penkiasdešimt metų patobulino rusų tyrėjo S. Kirliano auros fotografavimo metodą ir sukūrė specialų prietaisą, ilgus metus pašventė aurų ir sielų tyrinėjimui. Taikant šį metodą, jam su kitais mokslininkais pavyko užfiksuoti žmogaus sielos atsiskyrimo nuo fizinio kūno momentą. Atlikus begalę eksperimentų, buvo pastebėta, kad nuo mirusiųjų dar kurį laiką sklisdavo energija, kad energijos pulsavimas išnykdavo neiškart. Įdomiausia tai, kad natūralia mirtimi mirusių žmonių energijos sklidimo kreivė maždaug parą ar dvi (ilgiausiai tris) visada būdavo tolygi, visais atvejais panaši, o savižudžių ir netikėtai mirusiųjų energija šokinėdavo aukštyn žemyn, tarsi kažkokia nematoma, sutrikusi jėga nenorėtų palikti kūno. Ne sava mirtimi mirusių žmonių auros švytėjimas trukdavo ilgiausiai ir būdavo ryškesnis. Anot specialistų, taip galbūt yra todėl, kad siela būna dar nepasirengusi palikti fizinio kūno.

Dabar, kai fizikams pavyko įžvelgti kitus realybės lygmenis, imta kalbėti, kad žmogus – jungiamoji grandis tarp materialaus ir energoinformacinio pasaulių. Taigi sielą galima būtų apibūdinti kaip tam tikros aukštesnės rūšies energiją, kurią taip pat sudaro informacija ir sąmonė. Tai nieko nauja, nes ir daugelis įvairių religijų skelbia, kad egzistuoja siela, kuri po fizinės mirties palieka kūną. Gerai, kad tai pagaliau pamažu pripažįsta ir mokslas. Tyrinėjimai tęsiasi. Gal vieną dieną dar įdomesnių paslapčių išgirsime iš mokslininkų lūpų.

Publikuota: Ji, Nr.: 48/2011. TAIP!

Mazdaug pries keturis desimtmecius del umaus kasos uzdegimo as patyriau klinikine mirti.Atsimenu tik tiek kad as is kazkokio aukscio stebejau savo kuna ir buvau palaimos bukleje.Ir labai supykau kai gryzau atgal i gyvenima,tiesiog sueme nenuvaldomas apmaudas.

Tam, kad kliniškai miręs ką nors matytumei ar kitaip patirtumei, būtina viena sąlyga; sąmonė turi išlikti ne atsijungusi. Tokiu atveju žmogus nebe priima jokių dirgiklių iš aplinkos, bet kadangi sąmonė veikia, tai priima informaciją iš kitos realybės. Šitai gerai žinoma tibetietikojoje jogoje. Jie turi taip vadinamą mažosios mirties praktiką. Tai yra ne kas kita, kaip klinikinė mirtis, tik praktikuojantis į ją įeina pats panaudodamas tam tikras bandhas ir šeina iš jos pats, o ne ištraukiamas reanimacinės brigados kaip pas mus.

idomu istikro labai ka zmones patiria ir ar tikrai tai tiesa o ne koks sapnas

tai aisku:)tik niekaip nesuprantu kam ci tas nesamones jie visi raso gliukai ir yra gliukai:D

na ka lio jokios sviesos ir cia be ir pridursi,vieni dieva mato ir girdi,bet niekas negali pasakyti kaip jis atrodo:)kiti po tunelius klaidzioja ir sviesas mato,nu smagu fantastikos megejams:)buvau jau mires bet nemaciau jokio tunelio su jokiom sviesom,uzmigau prabudau ir viskas,o tuneli su sviesom turbut nuo grybuku gliucina tai ir mato:)))zurnalo pabaiga.

Būti "arti mirties" tai ne tas pats, kas būti klinikinėje mirtyje, taigi ir vaizdai gali skirtis. Visaip - skeptiškai ir optimistiškai galima svarstyti šiuo klausimu, bet žmogus turi visai nieko švento neturėti, kad drąsiai sakytų tokias replikas, kaip "kažkoks dievas". Be abejo, čia labai individualu ir asmeniška, tačiau Dievą labai daug kas įsivaizduoja kaip daiktą, kaip kažką apčiuopiamo, o jeigu tik negali paimti (kaip pinigo, pavyzdžiui), tai jau ir bevertis dalykas tampa. Atsiprašau, tačiau viskas gyvenime kuo labiau neapčiuopiama, tas yra be galo vertinga bei šventa: kad ir paprasčiausi žmonių santykiai (žmoniški, žinoma), begalinė artimųjų meilė, viltis, tikėjimas, gerumas... Regis esame taip pažengę, lyginant nuo akmens amžiaus, tačiau vis mažiau telieka mumyse kultūros, pagarbos, meilės,užuojautos. Tuoj net garbinamo turto nereikės- elgiamės kaip žvėrys, tai gardų užteks. Reziumuojant apie Dievą, manau esant tokiai sudėtingai visatai ir "mechanizmams" joje, nevertėtų net abejoti, jog Dievas yra. Tik kiekvieno "akys" kitaip mato...

Aš buvau arti mirties. Kai atsipeikėjau, man atrodė, lyg prieš pabundant apskritai neegzistavau. Nieko nesapnavau, nemačiau jokių tunelių ar šviesų, nejaučiau laiko tėkmės, absoliučiai nieko. Apie tokius ir panašius išgyvenimus kažkodėl nutylima, nes žmonės tiesiog negali susitaikyti su mintimi, kad po mirties jie tikrai gali išnykti.

klinikines mirties metu, zmones mato-jaucia tai apie ka galvoja ar tai kas jiems svarbiausia..o cia galiu garantuoti, kad visi iki vieno siame straipsnyje buvo tikintieji, todel jie visi mate tokias sizofreniskas nesamones, juk visa tai yra musu pasamoneje ir visa tai padaro ne kazkoks dievas, o mes patys, tiesiog zmogui apmirus prasideda haliucinacijos, nemiegok 4paras ir bus lygiai tas pats, so god in ur face ;]