pamatysit, dar siais metais taip bus iamzintas visame pasaulyje zinomo garsaus kovotojo pries popuasistini komunizma dramblio kaulo respublikoje dzingadzjuko vardas. dejau ant tu cecenu. jei jie kuom nors ir issiskiria tai savo idiotisku kraugerisku charakteriu ir minimaliu kiekiu nugaros smegenu

Abrekas - kartvelų (gimininga armėnams tautelė nulydusi iki Kinijos) kalba reiškia žudiką arba kankintoją. Neklaidinkit žmonių.

Ooo, kaip lenda sliekai po lietaus į paviršių. Ką, ten Latvių gatvėje jūsų visas tuntas prie kompo susodintas? O kur dar toks mielas jūsų Dada?

balsas ne tik šmejžia letuvos valstybes ir jos instituciju vadovus bet ir populerina banditus nors letuva turi su rusija diplomatinius santykius ir palaiko jos teritorini vientisuma

Svarbu teisingai kreiptis.

Durnyne galima rasti ir Napoleoną. Ne tik prokurorą ir Pocių.

Taip susiklostė (tikriausiai ne tik Čečėnijoje, bet ir, pavyzdžiui, Lietuvoje), kad labiausiai išsilavinę žmonės buvo dvasininkijos atstovai. Jiems teko uždavinys ugdyti tautinę savimonę ir kurti prielaidas sąmoningiems politinės nepriklausomybės siekiams. Dvasininkijos centrinį vaidmenį lėmė jos bei religijos aukštas autoritetas, kuriuo buvo remiamasi siekiant suvienyti tautą .
Tačiau pagrindinė, tiesa, mažesnė ir neturinti tokių politinių tikslų nuolatinio pasipriešinimo forma jau tada tapo abrekystė , atsiradusi vienu metu su sufizmu po Šamilio Imamato užkariavimo.
Sunku tiksliai nusakyti šio reiškinio esmę. Be jokios abejonės, abrekai buvo savo tėvynės patriotai. Nenorėjo taikytis su jiems peršamu gyvenimu. Į kalnus jie išėjo, kad dėl jų veiklos nenukentėtų artimieji. Vargu ar galėjo atsirasti kitokia pasipriešinimo forma tomis sąlygomis. Čečėnijos žmonių ištekliai buvo menki. Po Imamato žlugimo jau niekas nebegalėjo pasiūlyti didesnės alternatyvos .
Tokios pasipriešinimo formos dominavimas prisidėjo prie kolektyvinės atsakomybės įvedimo 1884 m. Ši valdymo sistema egzistavo be didelių pasikeitimų iki 1917 m. Abrekai, pasitraukę iš bendruomenės gyvenimo, išvengė kolektyvinės atsakomybės principo. Tačiau žinodami, kad Čečėnijoje yra stiprus giminystės ryšys, rusai baudė abrekų giminaičius. Savo ruožtu abrekai tapo keršytojais ne tik už savo giminaičių, bet ir visos tautos skriaudas. „Į baudžiamąsias rusų ekspedicijas kalniečiai atsakydavo tokiomis greitomis ir drąsiomis akcijomis, kurios priversdavo virpėti caro administraciją“ . Susiklostė situacija, kai valdžia terorizavo vietinius gyventojus, o abrekai terorizavo valdžią.
Taigi paprotinės kalniečių teisės ir rusų įvestų taisyklių neatitikimas, Šiaurės Kaukazo administracijos savivalė, ekonominio spaudimo politika – štai faktoriai, nulėmę gana populiaraus abrekų judėjimo atsiradimą.
Pirmasis Čečėnijos abrekas Vara buvo Kunta - Chadži pasekėjas ir vienas iš 1864 m. sukilimo Šali organizatorių. Vara aktyviai dalyvavo beveik visuose dideliuose sukilimuose prieš rusus po Šamilio Imamato. Vieno iš Šamilio naibų, nepripažinusių pralaimėjimo ir tebetęsusių karą artimas draugas Vara, buvo labai populiarus Čečėnijoje (nors beveik visi po jo atėję abrekai taip pat nestokojo populiarumo). Praėjus keliems mėnesiams po „Kinžalų mūšio“ jis buvo išdavikiškai įviliotas į pasalą ir nužudytas.
Kitas labai žymus abrekas – Zelimchanas iš Charačojaus. Jo populiarumą ir tautos palaikymą įrodė Rusijos valdžios nesugebėjimas greitai jo suimti. Jį, XIX a. pabaigoje pradėjusį karą prieš Rusijos administraciją, jau gana senyvo amžiaus išdavikiškai įviliojo spąstus ir užmušė 1913 m.
Dėl jo heroizmo ir darbų, gerai žinomų tautai, jis daugelio atmintyje išliko tarytum čečėnų Robinas Hudas. Jis vienas savo nuožiūra vykdė teisingumą, kovodamas prieš rusų administracijos savivaliavimą (pvz., 1908 m. jis užmušė savivaliavusį Vedeno apygardos viršininką , ir tai buvo ne vienintelis atvejis). Kiekvienas pareigūnas Čečėnijoje, jeigu jo veiksmai buvo nukreipti prieš vietinius gyventojus, bijojo dėl savo gyvybės – dėl Zelimchano veiklos. Jausdamas tautos palaikymą ir būdamas labai išradingas, Zelimchanas iš anksto perspėdavo apie savo planuojamas akcijas ir įvykdydavo jas nurodytu laiku. Tik 1913 m. papirkti jo motinos giminaičiai išdavė jo buvimo vietą. Apsuptas Zelimchanas kovėsi iki paskutinės kulkos, o kai baigėsi šoviniai, puolė savo priešus su durklu .
Apibendrinant galima pasakyti, kad abrekai buvo per menka jėga iškelti kokius nors politinius reikalavimus ir siekius. Šį reiškinį galima apibūdinti kaip pavienį žmonių bandymą vykdyti teisingumą.

Galėtų Bernardinai ir dažniau informuoti Lietuvos skaitytojus apie tai, kas darosi Ičkerijoje, nes ruskiai viską iškraipo.

Aš asmeniškai kreipsiuosi į visdas instancijas, susirasiu net ir pranešimo autorių. Noriu sužinoti - kas ir kiek moka už banditų reklamą.

Abrekas - tai bandytas ir plėšikas, toks pats, kaip ir tie, kurie naikino paprastus kaimo žmones pokario Pribaltikoje ir Vakarų Ukrainoje. Ir nereikia čia tos heroikos. Čečėnai irgi kovoja ne už laisvę, o už galimybę apiplėšti kitas tautas. Jie bandytai, aš žinau ką sakau, nes prieš 18 metų pats su jais tarnavau. Šiandien jie išpjaus rusus, o rytoj ateis į Lietuvą.

Ir kažką Artiomai painioji. Nuo kada Balsas.lt tapo katalikišku portalu? Čia tau ne Bernardinai.lt , nors manau, kad ir jis gali patalpinti šią info. Tiesą kalbant, "valstybininkų" valdomo BNS deka pastaruoju metu lietuviškai pasiskaityti apie įvykius Čečėnijoje tapo beveik neįmanoma.