Europai vis aktualesni tampa energetiniai klausimai. Didelės naftos bei dujų kainos, priklausomybė nuo importuojamos energetikos, užterštumas bei tradicinės energetikos vartojimo mąstai skatina vis dažniau diskutuoti apie šio sektoriaus tendencijas. Be to, Rusijos – Gruzijos karinė konfrontacija ir po to sekęs ES pozicijos nevieningumas parodė, kad politiniai sprendimai tiek ES, tiek ir kituose pasaulio regionuose vis labiau nulemiami energetinių svertų.
ES ekspertai pažymi, kad jeigu dabartinės energijos vartojimo tendencijos tęsis, per artimiausius penkiolika metų energijos suvartojimas Europoje išaugs iki 10%. Todėl pagrindinis tikslas, norint pakeisti šią kryptį, turi būti taupesnis energijos vartojimas. Tuo labiau, kad ekonomiškai pagrįstas energijos taupymo potencialas ES mastu sudaro 20%.
Šiuo metu ES importuoja 50% savo energijos resursų; iki 2030 metų numatoma importuojamą dalį padidinti iki 70%. Tokiu būdu ES taps pažeidžiama išorinių politinių ir socioekonominių veiksnių. Antra vertus, ne tik Europos Sąjungos, bet ir kitų pasaulio regionų energetiniai poreikiai auga. Dėl sparčios industrializacijos bei ekonominės plėtros Indija ir Kinija sunaudoja vis daugiau naftos bei dujų, o tai dar labiau didina pasaulines energetikos kainas ir priklausomybę nuo energetikos eksportuotojų.
Energetinė priklausomybė ir augančios naftos bei dujų kainos – ne vienintelis galvosūkis ES. Pastaruoju metu energetika tapo neatsiejama nuo politikos. Vienas akivaizdžiausių to pavyzdžių – karinė konfrontacija P. Kaukaze. Tiek šio karo metu, tiek jam pasibaigus, ES neišsakė vieningos pozicijos Rusijos atžvilgiu.
Vokietija, Prancūzija, Suomija konfrontacijos metu neišsakė atviros kritikos Maskvai. Didžiosios Europos valstybės supranta, kad visas Senasis žemynas nemaža dalimi priklausomas nuo rusiškos naftos bei dujų. Tuo labiau, kad karinis konfliktas Gruzijoje sąlygojo naftos kainų kilimą.
Taigi Rusija intensyviai naudojasi energetiniu svertu, siekdama politinės įtakos. Kitų pasaulinių energetikos eksportuotojų elgesys adekvatus. Iranas, vienas didžiausių naftos eksportuotojų, ne kartą atvirai pareiškė naudosiantis naftos eksportą politinėje arenoje. Šie Teherano siekiai nukreipti į galimas Irano branduolinių objektų atakas. Taigi karinės konfrontacijos su JAV atveju Iranas gali nutraukti naftos tiekimą, dėl ko šios žaliavos kaina labai padidėtų, o Europa atsidurtų dar didesnėje energetinėje izoliacijoje – mat šiuo metu tikimasi, kad Irano energetikos importas į ES didės ir tai taps tam tikra atsvara Rusijos diktatui.
Apie galimą eksportuojamos energetikos panaudojimą politiniais tikslais dažnai užsimena ir Venesuela. OPEC, nors ir neakcentuoja politinių tikslų, nenori didinti naftos gavybos ir taip destabilizuoja pasaulio energetikos rinką. Taigi Rusijos pozicija nėra išskirtinė. Tokia laikysena tik patvirtina, kad energetika pastaruoju metu yra tam tikras Damoklo kardas. Naftą bei dujas importuojančio šalys jaučia energetinį pavojų, o išteklių eksportuotojai vis dažniau politizuoja šią sferą.
Nors energetinių išteklių, visų pirma naftos, kaina šiek tiek sumažėjo, ji išlieka labai aukšta. Europa ir kiti regionai vis aktyviau diskutuoja, kuo pakeisti brangią ir „kvepiančią“ užsienio valstybių politika importuojamą energetiką. Pastaruoju metu aktyviai vystomas alternatyvios energetikos sektorius. Be to, studijuojamos branduolinės energetikos galimybės. Šiuo metu maždaug trečdalis elektros energijos ir 15 % visos ES suvartojamos energijos pagaminama naudojant branduolinę energiją.
Branduolinė energetika dominuoja ir JAV, Australijoje, Kanadoje, Japonijoje. Elektros gamybą panaudojant branduolinę energiją kuro kainų pokyčiai veikia mažiau nei jos gamybą deginant anglį ir dujas, nes nedidelę elektros gamybos panaudojant branduolinę energiją išlaidų dalį sudaro urano kaina, o urano šaltinių pakaks daugeliui dešimtmečių ir jie plačiai pasiskirstę visame pasaulyje.
Šiuolaikines jėgaines griežtai kontroliuoja vyriausybės, jose įdiegta patikima apsaugos sistema. Reaktoriuose pagaminta elektra kainuoja tiek pat, kiek išgauta iš anglies ar hidroelektrinėse, ir yra pigesnė, nei išgaunama iš gamtinių dujų, vėjo ar saulės energijos.
Taigi nors dalis ES valstybių priešinasi branduolinės energetikos plėtrai, ši energijos rūšis kol kas vienintelė galinti iš esmės pakeisti tradicines energetikos žaliavas – naftą bei dujas.
Brangstanti energetika yra aktualus klausimas tiek Lietuvai, įsipareigojusiai uždaryti Ignalinos AE, tiek ir visai ES. Vis dažniau kalbama apie galimybes plėsti saugių ir ne itin galingų branduolinių jėgainių tinklą Europoje, nors tokia idėja kai kuriose ES šalyse vertinama prieštaringai.
Branduolinė energetika kelia ypač daug diskusijų mūsų šalyje, nors referendumas dėl IAE darbo pratesimo ir neįvyko. Uždarius Ignalinos AE, Lietuva taps priklausoma nuo Rusijos dujų, importuojamų per Baltarusijos teritoriją, o elektros energijos generavimas naudojant dujas padidintų Lietuvos priklausomybę nuo Rusijos, kiltų elektros kaina, infliacija, didėtų oro tarša ir lėtėtų BVP augimas.
Nors ES ignoruoja Lietuvos siekį pratęsti IAE, Europa iš dalies atsižvelgė į energetinius pavojus, mūsų valstybei kylančius iš Rytų. EK parodė, jog supranta padėties rimtumą ir pasiūlė patvirtinti Baltijos energetikos jungčių planą, tapsiantį visos ES prioritetu. Tai atsispindi ir Vadovų Tarybos išvadose, kuriose raginama paspartinti elektros ir dujų jungčių statybą ir iki šių metų galo pateikti konkrečių darbų tvarkaraštį.
Galbūt visai įdomus yra Estijos siūlymas. Estija, jau turinti jungtį su Suomija, už sutartinę kainą galėtų lengvai parduoti Lietuvai tiek elektros energijos, kiek trūktų. Be to, Lietuva vysto elektros tiltų į Švediją ir Lenkiją, dujų jungties su Lenkija ir Vokietija bei suskystintų dujų terminalo statybos Lietuvoje iniciatyvas. Nors šios idėjos kol kas dar tik teorija, tačiau jei jas pavyktų įgyvendinti, energetinė apsuptis sumažėtų.
Savaime suprantama, kad pigios energijos laikai Europoje jau baigėsi. Su didėjančios priklausomybės nuo importo ir aukštesnių energijos kainų keliamais iššūkiais susiduria visos ES valstybės narės. Ypač sudėtinga situacija Lietuvoje, kuri turi rasti analogų Ignalinos AE. Tačiau tiek ES apskritai, tiek ir mūsų šalies energetikos sektorius turi ir gali ieškoti alternatyvų, galinčių padėti įveikti energetinę Rusijos apsuptį.
Gediminas Dubonikas
