Turint omenyje, kad dauguma Europos Sąjungos valstybių sprendimų priėmime vadovaujasi savo nacionaliniais interesais, Prancūzija ir Vokietija siekia dominuoti sąjungoje, o pagrindiniai sprendimai yra priimami neformaliuose susitikimuose, susiskaldymas ES viduje didėja, teigia Lenkijos filosofas ir Europos ekspertas Marekas Cichockis dienraščiui „Gazeta Wyborcza“ duotame interviu.
„Gazeta Wyborcza“: ES keičiasi ir idėja apie dviejų greičių Europą sugrįžta. Kaip jūs vertinate šiuos pokyčius?
M. Cichockis: Aš būčiau atsargus su tokiais vertinimais. Iš tiesų ES šiuo metu daug kas vyksta, o tai yra paradoksas, nes visi manė, kad, tik įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, viskas bus taiku ir ramu. Tačiau dėl ekonominės krizės taip neatsitiko.
Tačiau krizė prasidėjo dar prieš įsigaliojant sutarčiai...
Tačiau niekas vis tik nesitikėjo, kad krizė sudrebins vieningos valiutos, kurią senosios ES narės laiko pagrindiniu integracijos ramsčiu, pamatus.
Ar jūs nebijote dviejų greičių Europos, kurioje didesnės ir turtingesnės valstybės sieks integracijos už Lenkijos nugaros?
Kol kas Vokietija veikė kaip stabdis dėl įvairių Prancūzijos siūlytų inovacijų. Atrodo, kad ekonominė ir biudžeto koordinacija vyks tarp visų ES valstybių. Nicolas Sarkozy tapus prezidentu, Prancūzijos politika koncentravosi ties siekiu padaryti Prancūziją išskirtine tarp visų kitų valstybių narių. Vokietija savo ruožtu visada mėgino išlaikyti ES kaip visumą. Tai vyksta nepaisant vidinių nuogąstavimų ir piliečių, kurie už viską turi mokėti iš savo kišenės, nenoro.
Tačiau Vokietija taip pat keičiasi ir tampa vis labiau egoistiška. Kaip pavyzdį paimkime Angelos Merkel pradinę opoziciją Graikijos gelbėjimo planui, kuris po to buvo suteiktas Vokietijos padiktuotomis sąlygomis.
Leiskite jums priminti, kad 2007-2008 metų sandūroje N. Sarkozy išsakė radikalų pasiūlymą atskirti nuo ES Viduržemio jūros sąjungą ir A. Merkel privertė Prancūziją atsisakyti šios idėjos. Tas pats dabar vyksta su Prancūzijos idėja dėl eurozonos ekonominės vyriausybės ir specialaus fondo finansinių problemų turinčioms šalims. N. Sarkozy norėjo atskirti šiuos mechanizmus nuo europinių struktūrų, Vokietija pasakė „ne“. Prancūzija norėtų iš ES atimti kai kuriuos dalykus, kad atsikratytų balasto, kurį jai kelia kai kurios šalys narės ir kad nereikėtų dėl visko derėtis su likusiomis 26 valstybėmis. Vokietija savo ruožtu, nors ir keičiasi, išlieka ištikima pamatiniam principui, kad ES yra visų valstybių narių sąjunga.
Aš manau, kad nepaisant visko ES nejuda į tai, kas yra vadinama „branduoliu“ ar „ES viduje ES“. Tai nėra pavojus šiandien. Veikiau mes judame prie to, kas gali būti pavadinta ES-a-la-carte (kai kiekviena valstybė narė pasirenka ją dominančią sritį). Didieji aktoriai vysto savo nacionalinius ar supranacionalinius įtakos centrus ES viduje ir kuria savo veiklos sritis. Tai labai aiškiai matosi užsienio politikoje, kur mes matome vaidmenų pasidalijimą tarp Prancūzijos ir Vokietijos.
Šiandien didžiausia ES problema yra jos vidinė ir išorinė regionalizacija, veiklos centrų ir sferų iškilimas. Dėl to kai ne tik iš Komisijos, bet ir iš Tarybos, kuri atstovauja valstybes, yra „išplaunamas“ tam tikrų svarbių su ES susijusių sprendimų priėmimas.
ES taip visada ir buvo.
Taip, tačiau dabar tai daroma itin pretenzingai. Vokietija ir Prancūzija su tam tikra arogancija elgiasi su Europos Komisija. A. Merkel ir N. Sarkozy pasiūlymai negali būti ignoruojami, todėl jie yra tvirtinami su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.
Ar tokia ES privatizacija ar nacionalizacija, kur prancūzų ir vokiečių tandemas veikia aukščiau visų kitų, yra pavojinga ES ir Lenkijai?
Tol, kol Vokietijos elitas sugeba įtikinti savo piliečius, kad būtina susitaikyti su Vokietijos lyderyste ES, nors tai ir reiškia paramos ES teikimą, tokio pavojaus nėra. Šiandien Vokietija yra vienintelė, kuri dėl įvairių priežasčių, yra suinteresuota ES kaip visumos išlaikymu. Net jei taip yra tik dėl to, kad tik tokioje ES Vokietija gali tapti lydere ir gauti apčiuopiamą naudą.
Prancūzų ir vokiečių tandemas vėl tapo lemiamu ES atečiai. Ne dėl to, kad Vokietijos ir Prancūzijos lyderiai puikiai sutardami apsprendžia ES ateities kryptį, bet todėl, kad ES ateitis priklauso nuo konfliktuojančių Vokietijos ir Prancūzijos interesų.
Kaip Prancūzija suvokia Europą?
Prancūzija nusprendė, kad Vokietiją reikia truktelėti arčiau Prancūzijos dėl augančio šios šalies potencialo. Tokia glaudesnė integracija yra įmanoma tik tokiu atveju, kai yra ES yra sukuriamas toks „vidinis ratas“, kuriame šios dvi šalys gali vaidinti lemiamą vaidmenį. Iš čia ir kyla N. Sarkozy idėja tapatinti ekonominį bendradarbiavimą su eurozona, kur šios šalys galėtų vaidinti lemiamą vaidmenį. Tokiu atveju tokios valstybės kaip Didžioji Britanija ar Lenkija yra paliekamas už borto.
