Primenu, kad visai neseniai viešai pradėjau grįžimo į Lietuvą eksperimentą, kuris ir toliau tęsiasi. Po ganėtinai lengvo ir motyvuoto apsisprendimo, atėjo laikas pasiruošti ir ... atsisveikinti.
Jaudulys lydi nuolat. Ir tas jaudulys rizikingai malonus, toks kurį norėtųsi dar ne kartą patirti. Tad tikiuosi, kad Lietuvoje tobulėjant susisiekimui su likusiu pasauliu, bus galima mėgautis ,,pasilakstymais" šian bei ten, kaip dera tikram europiečiui (gi nebūsi kaip koks amerikonas, savoj valstijoj tūnantis). Techninis pasiruošimas Į Londoną atvykome su dviem lagaminais ir rankine. Neturėjom banko saskaitų, adreso, namų (ačiū draugams už prieglobstį), socialinio statuso ar laukiančios darbo vietos. O ir seniau kurti planai per savaitę ar dvi susirasti būstą kokiam Noting Hile subliuško, nes Londone viskas užtrunka. Tikėjomės per tris mėnesius jau stabiliai įsikurti, o užtrukom beveik metus. Keista, bet puikų būstą rasti mums truko ilgiau, nei norimus darbus.
Techninis pasiruošimas grįžti netrunka ilgai – kaip greit susiruošėm priekin, taip ir parsiruošim atgal. Liks tie patys du lagaminai, o gausios lietuvių bendruomenės dėka, yra didelis pasirinkimas vežėjų, kurie už itin prieinamą kainą pargabens mūsų dviračius, puodus ir skrynią, atrastą prie konteinerio (esu didelė daiktų ,,pernaudojimo„ šalininkė). Su sugyventinėmis atsisveikinsim sunkiai, nes tapom geromis draugėmis, bet jau vasarą jos atvyks atostogų – puikus būdas skleisti žinią apie mistiškąją Lietuvą. Itin džiaugiuosi, kad dauguma sutiktų žmonių maloniai klausėsi neišpūstų ir paprastų pasakojimų apie Lietuvą ir mintyse jau įrašė į savo kelionių žemėlapį, ar bent jau pažiūrėjo kur ji yra. Visada nesąmoningai supratau, kad kiekvienas gyvenantis ar besisvečiuojantis kitoje šalyje yra ne tik savo, bet ir savo šalies ,,veidas“, kuris griauna arba dar labiau sustiprina stereotipus. Iš darbo išeiti taip pat nebuvo sunku, nes su kolegomis palaikyti ryšius galėsiu įvairiais virtualiais būdais. O ir žinios bei naujausi pasiekimai internetu sklinda greitai. Nebereikia sėdėti Londone , kad dirbtum didelei kompanijai. Gi dabar ir kaime užtenka greito interneto (kuris, kaip žinome, Lietuvoje vienas sparčiausių) ir gali bendrauti bei dirbti su visu pasauliu. Nuostabu.
Moralinis pasiruošimas
Čia ir prasideda sunkumai ir diskusijos: kaip ir kur gyvensim? Ką veiksim? Ką valgysim? Ar, be šeimos ir draugų, esam kam nors reikalingi, laukiami? Šį klausimą neretai išvysi nusiminusių išvykėlių pokalbiuose. Rimtas pasiteisinimas, bet siūlau perfrazuoti klausimą: o kaip man tapti reikalingu, naudingu ir laukiamu? Šiuo atveju man labai padeda toks galvojimas. Prisipažinsiu, kad į šitą klausimą atsakinėjau nuo pirmos išvykimo minutės, rinkdamasi darbo sritį, projektus, papildomas veiklas ar net pradėdama verslą. Daug domėjausi, kokie yra mažų valstybių pranašumai , pvz. lankstumas, sutelktumas (bent jau turėtų būti), tad pasukau informacinių technologijų ir komunikacijos keliu. Labai džiaugiuosi, kad panašiai žiūri ir ,,valstybė", tad mano patirtis išties pravers, jau nekalbu apie užsidegimą ir motyvaciją.
Jaučiuosi saugi, nes pati susikūriau tą saugumą, ir tai itin malonus jausmas. Taip, tėvai davė puikius pagrindus, bet pusseserių ir pusbrolių krašte, viską pasiekiau pati, tad neturiu ,,spragų„ – reikėjo viską išmokti. Tvirtai tikiu, kad bet kurios srities specialistas, tikrai specialistas, visuomet bus naudingas ir reikalingas. Aš darbą jau turiu, net kelis, tad ilgos ir tingios atostogos manęs nelaukia. Gal ir dėlto, kad to nenorėjau. Reziumė – laimingiausi žmonės nebūtinai turi ,,geriausius“ daiktus, jie tiesiog vertina tuos daiktus, kuriuos turi (autorius nežinomas, nuskaičiau ,,Twitter„ platformoje). Kam dviratis, o kam brangūs papuošalai. Atsisveikinimas Jau viskas paruošta, liko tik formalumai, ir sunkiausioji dalis – atsisveikinimas su draugais ir pačiu miestu. Apie ilgus atsisveikinimus su draugais, kurių tikrai nuostabių čia radom, nepasakosiu, bet apie atsisveikinimą su miestu nutylėti negaliu. Aš labai pasiilgsiu Londono. Jis kaip koks ,,meilužis“ – vieną minutę nekenti, o kitą dievini. Nors ir pavargau nuo triukšmo, transporto (važinėju dviračiu ir itin vengiu metro, galva sukasi), laikinumo jausmo, pasikeitimų, tačiau labai pasiilgsiu parkų, koncertų, muziejų, pagarbos istorijai bei tolerancijos, mokėjimo save pašiepti ir savęs nesureikšminti, miesto žmonių energijos, savarankiškų ir protingų mažamečių, kurie savo įžvalgomis nuolat stebina, turgelių, virtuvių įvairovės (nors ir dievinu lietuviškąsiais bulves, maistas yra geriausias būdas įsilieti į kitą kultūrą) ir tylių gatvių Sičio rajone sekmadieniais.
Ir trumpas epilogas
Važiuodamas į Londoną ar į bet kurį kitą pasaulio kraštą, kiekvienas turi suvokti ir nuspręsti – o ko? Paprasta? Nuspręsti taip, bet sprendimo paisyti – nebūtinai. Londone gyvena 13 milijonų gyventojų, kurie nuolat mainosi vietomis, keliauja ir pan. Atvykęs čia be jokio, kad ir elementaraus tikslo ar siekio, gali pražūti. Na gal nepražūti, bet užsisėdėti tai tikrai. Ne todėl, kad esi niekam tikęs emigrantas iš Rytų Europos (dažniausiai mes būname patys sau ir kaimynams netolerantiški, nepakantūs), o todėl, kad rinktis tikrai yra iš ko, o dvejojimas ir blaškymasis matuojamas brangiausia Londono valiuta – laiku. Problema yra ne tik kiek išleidi, o ir kiek tuo metu neuždirbi, va jums ir matematika. Tai kiek ,,išleidot„ šia savaitę žiūrėdami televizorių? Labai linkiu tiems, kurie nusprendė vykti ar likti, pasinaudoti tomis neaprėpiamomis galimybėmis, pasitelkti fantaziją, o ne aklą pinigų siekį, nes jie greitai baigiasi ir yra laikinesni už patį laikinumą. Kaip mano puikus draugas, kuris jau sėkmingai su šeima grįžo į Lietuvą, sako: “Tad kam jums pinigai? Jūs gi neturite fantazijos!“ Tikiuosi neįgrisau su savo pasakojimu ir grįžusi papasakosiu, tai kaip tos ,,rožinės" svajos virto ar nevirto realybe.
Monika Katkutė
