Kapitonas Richardas Maderis įsipila taurę gėrimo. 1909 m. lapkričio 17 d. popietę jis ką tik išsiuntė savo adjutantą parnešti sūrio ir dešros, nes jaunasis karininkas laukia ponios vizito.
Maderis smalsiai patyrinėja voką, kurį paštininkas pristatė jo adresu Hainburgerstrasse Vienoje. Viduje jis randa laišką ir dėžutę, suvyniotą į rožinį popierių. Atidaręs dėžutę, Maderis randa dvi piliules, primenančias paprastus vaistus.
Piliulės skirtos „priešlaikiniam vyriškumo susilpnėjimui“ gydyti – taip rašoma laiške. Maderis gali laisvai išbandyti potenciją gerinančią priemonę, kurią reikia išgerti likus pusvalandžiui iki lytinio akto.
„Poveikis neįtikėtinas“, – žada siuntėjas, pasirašantis Charleso Franciso vardu.
Jaunieji kariuomenės karininkai gyvena aktyvų ir įtemptą socialinį gyvenimą, todėl šiokia tokia pagalba, kad patenkintų damos lūkesčius lovoje, yra visai neprošal. Maderis praryja dvi tabletes ir, laukdamas savo merginos, atsisėda rašyti laiško. Tačiau įpusėjęs sakinį Maderis patiria tokį stiprų skausmą, kad rašiklis iškrenta jam iš rankos.
Svirduliuodamas Maderis išeina į prieškambarį, kuriame po kelių minučių adjutantas jį randa susirietusį iš skausmo. Iškviečiamas gydytojas, bet Maderis miršta prieš atvykstant pagalbai.
Gydytojas nustato, kad vyras mirė nuo insulto, tačiau viskas ne taip paprasta. Po dviejų dienų karinio patologo atliktas skrodimas rodo, kad Maderį nužudė cianidas, o nuodai buvo piliulėse.
Kapitonas yra tyčinės žmogžudystės auka. Tačiau jo mirtis – tik pirmoji iš daugybės paslaptingų mirčių, kurios krėtė Vieną ir likusią Austrijos-Vengrijos imperijos dalį.
Policija nežinojo, ko griebtis
Keista, kad Maderis tapo žudikų auka. Kapitonas buvo visų mylimas ir gerbiamas. Prieš pat mirtį kariuomenė jį paaukštino į garbingą postą imperatoriaus generaliniame štabe. Aukščiausios šalies karinės vadovybės nariai buvo laikomi kone pusdieviais.
Pasklidus žiniai apie mirtį, generalinio štabo viršininkas Franzas Conradas von Hötzendorfas puolė skambinti pavojaus varpais. Jis išsiuntė pranešimus į visas įgulas ir liepė karininkams būti budriems.
Gavus paslaptingų baltų tablečių, būtina nedelsiant apie jas pranešti savo viršininkams. Per keletą dienų į generalinį štabą kreipėsi devyni asmenys.
Paprasta baudžiamoji byla virto imperijos saugumo klausimu: nežinomas priešas bandė sunaikinti Austrijos karinę vadovybę. Policija ir žvalgybos tarnybos pradėjo išsamų tyrimą.
Pasitelkusi pašto tarnybą, valdžia išsiaiškino, kad 10 laiškų su tabletėmis buvo įdėti į pašto dėžutę prabangioje miesto parduotuvių gatvėje Mariahilfer Strasse, netoli Vienos vakarinės geležinkelio stoties.
Paštas nesugebėjo atsekti siuntėjo, bet nurodė, kad siuntos buvo išsiųstos ankstyvą lapkričio 14 d. rytą. Tariamas siuntėjas, vaistininkas Charlesas Francis, neegzistavo.
Dovana užvedė policiją ant kelio
Dėl tokios nežinios Vienos kavinėse kilo įvairiausių kalbų. Daugelis manė, kad piliules atsiuntė užsienio valdžia, kad susilpnintų imperiją. Kiti buvo įsitikinę, kad pavydus vyras keršija dailiems karininkams už žmonės neištikimybę.
Tačiau tyrimui įsibėgėjus, byla pakrypo netikėta linkme. Policija išsiaiškino, kad visi tablečių gavę karininkai buvo baigę karininkų mokyklą 1905 m. – tais metais studijas baigę karininkai buvo pasirengę užimti pareigas generaliniame štabe.
Buvo patikrinti visi 1905 m. laidos karininkai, ir visai netrukus įtarimai buvo pareikšti 29 metų vyresniajam leitenantui Adolfui Hofrichteriui, kuris tarnavo 14-ajame pėstininkų pulke Lince, už 180 km į vakarus nuo Vienos.
Hofrichteris niekada neslėpė, kad svajoja apie postą generaliniame štabe. Tačiau konkurencija buvo didžiulė. Paprastai 1000 vyrų kandidatuodavo į 30 darbo vietų.
Tačiau 1905 metų laida buvo didesnė už ankstesnes, todėl daug puikių karininkų negavo trokštamo darbo. Hofrichteris manė, kad priklauso šiai nelaimėlių grupei.
Negavus darbo, žlugo Hofrichterio svajonė apie įdomų gyvenimą generaliniame štabe, kurio karininkai bendraudavo su diduomene ir imperatoriumi.
Beförderungsrangliste (laukiančiųjų paaukštinimo sąraše) buvo nurodyta, kas gali tikėtis paaukštinimo, tad šį sąrašą įdėmiai studijavo visų laidų atstovai.
1909 m. Hofrichteris matė, kad sąraše virš jo yra penki vyrai. Jis buvo tikras, kad jo svajonė visgi galėtų išsipildyti, jeigu šie vyrai mirtų arba atsilaisvintų viena ar kelios darbo vietos generaliniame štabe.
Tačiau Hofrichteris policijos įtariamuoju tapo ne tik dėl savo vietos sąraše. Taip pat paaiškėjo, kad jis neturėjo įtikinamo alibi lapkričio 14-ajai. Hofrichteris netgi melavo apie savo kelionę tą dieną.
Jis tvirtino keliavęs į savo gimtąjį Reichenau miestelį Bohemijoje. Savo pulkui buvo pranešęs, kad lankysis iki lapkričio 15 d. Tačiau Hofrichteris miestelyje taip ir nepasirodė. Liudininkai matė, kad lapkričio 14 d. jis traukiniu atvyko iš Linco į Vienos geležinkelio stotį. Ir būtent iš čia tą pačią dieną buvo išsiųstos nuodingos tabletės.
Prastos reputacijos karininkas
Buvo ir daugiau ženklų, rodančių, kad kaltas Hofrichteris. Pavyzdžiui, vyriausiasis leitenantas garsėjo kaip puikus fotografas mėgėjas – dėl šio pomėgio jam buvo prieinamas kalio cianidas, kuris tais laikais buvo naudojamas nuotraukų ryškinimui.
Nors Hofrichteris ir melavo apie savo buvimo vietą, tai dar nebuvo įrodymas, kad jis yra žudikas. Tačiau vieno iš jo kolegų parodymai leido policijai manyti radus nusikaltėlį. Vyriausiasis leitenantas Waldherras gimtadienio proga iš Hofrichterio dovanų gavo rašiklių rinkinį. Rašikliai buvo supakuoti į mažą rudą dėžutę, panašią į tą, kurioje Maderis ir kiti buvo gavę užnuodytų tablečių.
Waldherras taip pat gavo gimtadienio atviruką su Hofrichterio sveikinimu, o raštas jame buvo įtartinai panašus į „vaistininko“ rašyseną. Turėdama tokius tvirtus įrodymus policija lapkričio pabaigoje atliko kratą Hofrichterio namuose ir biure Lince.
Pareigūnai taip pat aplankė visas miestelio vaistines ir kanceliarinių prekių parduotuves. Apklausus „Kronenapotheke“ vaistinės darbuotojus, paaiškėjo, kad vasario 12 d. Hofrichteris ne tik nusipirko 31 baltą kapsulę, bet ir prašė informacijos, kaip jos užpildomos.
Kanceliarinių prekių parduotuvės darbuotojai nurodė, kad Hofrichteris įsigijo tokio tipo popieriaus, kokį gavo karininkai.
Hofrichterio kabine policija rado keletą dėžučių, kurios buvo naudojamos nuodingoms piliulėms siųsti. Šalia stovėjo rašalo buteliukas, kurio turinys buvo identiškas rašalui, kuris buvo naudojamas rašant laiškus karininkams.
Surinktų įrodymų pakako, kad teisėsauga galėtų atvesdinti ambicingąjį karininką į karo teismą. Lapkričio 26 dieną jam buvo skirta kardomoji priemonė – suėmimas Vienoje, kol bus pradėtas teismo procesas. Šią šiurpią bylą aprašė viso pasaulio laikraščiai. „Hofrichteris išliko ramus ir nesusijaudinęs, bet nualpo, kai iš jo buvo atimtas kardas“, – pranešė Naujosios Zelandijos laikraštis „Herald“.
Hofrichteris tvirtino esąs nekaltas, tačiau jo teiginiais imta rimtai abejoti po to, kai prokuroras pranešė, jog vyresnysis leitenantas, nors ir vedęs, kvietė jauną moterį susitikti su juo viešbučio kambaryje. 1910 m. balandžio 26 d. jis palūžo ir nebeginčijo kaltinimų.
Hofrichteris prisipažino bandęs nužudyti savo bendražygius, kad būtų paaukštintas.
Netrukus po to Hofrichteris atsiėmė prisipažinimą, tačiau žala jau buvo padaryta. Karo teismas jį nuteisė 20 metų kalėti Möllersdorfo kariniame kalėjime.
Pagal planą jis turėjo būti paleistas tik 1930 metų birželio 25 dieną, bet likimas lėmė kitaip. Pasibaigus I pasauliniam karui, 1918 m. Austrijos-Vengrijos imperija žlugo. Po metų Hofrichterio buvo pasigailėta.
Senas įstatymas išgelbėjo Hofrichterį
Po teismo 1910 m. Adolfas Hofrichteris buvo jau beveik pasmerktas mirčiai. Jį išgelbėjo tik senas specialiai karininkams skirtas įstatymas.
Austrijoje-Vengrijoje už žmogžudystę paprastai buvo baudžiama mirtimi, tačiau karininkams buvo taikoma speciali taisyklė. Jie galėjo būti nuteisti mirties bausme tik tuo atveju, jei būtų sugauti darantys nusikaltimą arba prisipažintų padarę nusikaltimą. Jei neatsirasdavo patikimų liudininkų, kaltinamasis gaudavo maksimalią 20 metų kalėjimo bausmę.
Įstatymas priimtas XVIII a. ir atspindėjo didelį Habsburgų monarchijos pasitikėjimą karininkais.
Šis įstatymas išgelbėjo Hofrichterio gyvybę – ir tikriausiai ne be pagrindo, nes trūko įrodymų prieš jį. Pavyzdžiui, ant dėžių, kurias gavo jo konkurentai, buvo daugybė pirštų atspaudų, tačiau nė vienas iš jų nepriklausė Hofrichteriui. Be to, ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, iš kur jis galėjęs gauti nuodų.
Daugiau intriguojančių faktų ir istorijų rasite žurnale „Iliustruotoji istorija“. Prenumeruokite arba ieškokite žurnalo visose prekybos vietose!
Daugiau straipsnių iš „Iliustruotosios istorijos“ galite rasti čia.
