Nebijokite, niekas šių grakščių paukščių nenuskriaus. Tradicinėmis valtimis gulbių šeimyna įspeičiama į kampą ir gulbė su gulbiukais ištraukiama į krantą. Čia gražių sparnuočių laukia paprasta procedūra – gulbės pasveriamos, pamatuojamos, apžiūrimos, sužieduojamos – jei dar nėra žieduotos pernai, ir vėl paleidžiamos į Temzę.
„Šis gulbių skaičiavimas gyvuoja jau nuo 12 a., kai gulbės buvo labai svarbus maisto šaltinis. Žinoma, šiandien gulbių niekas nevalgo, bet kasmet penkias dienas mes leidžiamės į kelionę šešiais tradiciniais laivais. Kai tik sutinkame gulbių šeimą, mes juos ištraukiame iš vandens, pasveriame, pamatuojame, žiūrime ar jos nesužeistos. Dažniausi tenka nuo gulbių nuimti žvejų masalus“, - pasakoja karalienės gulbių žieduotojas Davidas Barberis.
Žinoma, kaip ir daugelis karališkų ceremonijų šioje karalystėje – taip ir ši tradicija neapsieina be šiokios tokios pompastikos. Karalienės gulbių prižiūrėtojai pasipuošę tradiciniais kostiumais, o valtys – vėliavomis. Tik patiems gulbių gaudytojams irkluoti nereikia – tradicines valtis tempia šiuolaikinės motorinės.
„Tai darau jau 24-verius metus. Man tai labai patinka, tai būna nuostabi savaitė. Skaičiuodami gulbes jas išsaugome ir užsiimame švietimu. Per šią savaitę atvyksta labai daug mokinių – dažniausiai pradinukai – mokome juos apie gulbes, apie mūsų valtis, apie ekologiją. Ir vaikams tai patinka“, - aiškina karalienės gulbių žieduotojas Davidas Barberis.
Belieka tikėtis, kad pamokos nenueis veltui ir gulbių populiacija toliau nemažės. Pastaraisiais metais, deja, jos sparčiai nyksta. Pernai Temzės atkarpoje į vakarus nuo Londono, tarp Sanburio ir Abingdono buvo suskaičiuoti 72 gulbių jaunikliai. Užpernai jų buvo maždaug dešimčia daugiau, o prieš trejus metus 120. Gulbės žūsta ne tik natūralių plėšrūnų nasruose, bet jas puola ir šunys, pasitaiko ir vandalizmo atvejų.