Su maldomis, ašaromis ir bendrų kapų aplankymais penktadienį visose Indijos vandenyno cunamio paveiktose šalyse prisimenami 220 tūkst. žmonių, žuvusių, kai milžiniškos bangos prieš dešimtmetį siaubė vandenyno pakrantes.
2004 metų gruodžio 26-osios rytą 9,3 balo žemės drebėjimas, kurio epicentras buvo prie vakarinių Indonezijos krantų, sukėlė virtinę didžiulių bangų, kurios pražudė daugiau kaip 220 tūkst. žmonių 14-oje valstybių, pradedant Indonezija ir baigiant Šri Lanka bei Somaliu.
Tarp aukų buvo tūkstančiai užsienio turistų, kurių dauguma mėgavosi kalėdinėmis atostogomis šiame regione, tad precedento neturinčios stichinės nelaimės tragedija nusirito per šalis visame pasaulyje.
Indonezijoje choras šalies himno giedojimu atidarė oficialų memorialą 8 ha parke Banda Ačėje – pagrindiniame mieste Ačės provincijoje, kuri buvo arčiausiai to drebėjimo epicentro ir labiausiai nukentėjo nuo cunamio 35 m aukščio bangų.
„Tūkstančiai lavonų tysojo šiame lauke“, – kelių tūkstančių žmonių miniai, kurioje daug kas verkė, sakė Indonezijos viceprezidentas Jusufas Kalla (Jusufas Kala).
„Ašaros, kurios krito tada ... Buvo sutrikimas, šokas, sielvartas, baimė ir kančios. Mes meldėmės. O tada mes pakilome ir nepaprastu būdu sulaukėme pagalbos. Pagalba atėjo iš Indonezijos ir iš visų kitų, mūsų dvasia atsigavo“, – sakė viceprezidentas, kuris sveikino pagalbą, teiktą vietos ir užsienio donorų.
Anksti penktadienį mečetėse visoje provincijoje buvo surengtos maldos, žmonės lankė bendrus kapus, kuriuose ilsisi daugelis iš 170 tūkst. Indonezijoje nuo cunamio žuvusių žmonių.
Tačiau Raudonojo Kryžiaus paroda, kurioje – šimtai surastų asmens dokumentų ir bankų kortelių, taip pat niūriai priminė, kad daug aukų paprasčiausiai dingo.
„Prisimenu juos kasdien“
Pietų Tailande, kur pusė iš 5,3 tūkst. žuvusiųjų buvo užsienio turistai, atostogautojų grupelė susirinko memorialiniame parke mažame žvejų kaimelyje Ban Nam Cheme, kurį cunamis buvo nušlavęs nuo žemės paviršiaus.
Ceremonijai prasidėjus, gyvieji prisiminė tą siaubą ir stebuklingą savo išsigelbėjimą, kai netikėtai užgriuvo galingos bangos, kurios nešė namų nuolaužas, automobilius ir valtis, ir kurios išžudė pusę kaimelio gyventojų.
Šveicarijos pilietis Raymondas Mooras (Raimondas Moras) sakė supratęs, kad kažkas ne taip, kai horizonte pamatė baltą liniją, sparčiai artėjančią paplūdimio, kur jiedu su žmona pusryčiavo, link.
„Pasakiau savo žmonai bėgti dėl savo gyvybės ... Tai buvo ne banga, o juoda siena“, – sakė jis, pasakodamas, kaip po kelių akimirkų pateko į tarsi į „skalbimo mašiną“.
„Viena tailandietė iš viešbučio išgelbėjo man gyvybę ištraukdama mane į balkoną. Vėliau ji žuvo“, – sakė jis ir apsiašarojo. R.Mooro žmona liko gyva.
Netoliese 40 metų tailandietė Somjai Somboon (Somdžai Sombon) sakė, kad dar nesusitaikė su dviejų sūnų netektimi – juos vanduo išplėšė iš jų namų.
„Prisimenu juos kasdien“, – sakė ji su ašaromis akyse ir pridūrė: „Visados ilgėsiuosi savo sūnų“.
Iš tų ceremonijų, kurios rengiamos kituose pasaulio regionuose, Švedijoje Upsalos katedroje penktadienį po pietų įvyks pamaldos, kuriose dalyvaus karališkoji šeima ir aukų giminaičiai. Švedija per tą cunamį neteko 543 žmonių.
Katastrofos paveiktoms šalims buvo sunku mobilizuoti pagalbos pastangas, tad išpurtę lavonai gulėjo po atogrąžų saule ar paskubomis įrengtuose laikinuose morguose.
Pasaulis gelbėjimo ir atstatymo darbams siuntė pinigus ir dalijosi patirtimi; per kelis mėnesius po nelaimės buvo surinkta daugiau kaip 13,5 mlrd. dolerių.
Beveik 7 mlrd. dolerių pagalba buvo skirta daugiau kaip 140-čiai tūkst. namų Ačėje atstatyti, tūkstančiams kilometrų kelių, naujoms mokykloms ir ligoninėms.
Katastrofa taip pat užbaigė dešimtmečius trukusį separatistinį konfliktą Ačėje – mažiau nei po metų buvo pasirašytas taikos susitarimas tarp sukilėlių ir Džakartos.
Be reikalo prarastos gyvybės
Šri Lankoje, kur žuvo 31 tūkst. žmonių, išgyvenusieji ir maždaug tūkstančio tų žmonių, kurie žuvo bangoms nunešus keleivinį traukinį, artimieji sėdo į atkurtą ekspresą „Ocean Queen“ ir išvyko į Peraliją – vietą, kur anuomet traukinys buvo nuneštas nuo bėgių, ir kuri yra 90 km į pietus nuo Kolombo.
Prieš ceremoniją vienas traukinio palydovų sakė, jog žinių apie cunamius trūkumas nulėmė tai, kad be reikalo buvo prarastos gyvybės.
„Turėjome maždaug 15 minučių keleiviams į saugią vietą perkelti. Aš būčiau galėjęs tą padaryti. Turėjome laiko, bet neturėjome žinių“, – sakė 58 metų Wanigaratne Karunatilleke (Vanigaratnė Karunatilekė).
2011 metais buvo įsteigta perspėjimo dėl cunamių Indijos vandenyne sistema, kurią sudaro potvynių matuoklių, plūdurų ir seisminių prietaisų tinklas, o atskiros šalys daug investavo į pasirengimą galimoms būsimoms stichinėms nelaimėms.
Tačiau ekspertai perspėja dėl „katastrofos amnezijos“ keliamo pavojaus stichinių nelaimių pažeidžiamose bendruomenėse.
Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo draudžiama.
