Nesuprantu Tamstos optimizmo. Juk Nalbandiano paistalai visiškai neatitinka realios Armėnijos politikos.
Ne kas kitas, o patys armėnai susigadino santykius su visais kaimynais. Taip buvo 1918 - 1920 metais, taip yra ir dabar. Armėnai ne tik kad pareiškė teritorines pretenzijas visiems be išimties kaimynams ir pradėjo prieš juos karinę agresiją, jie vykdė užimtose teritorijose etninį valymą.
Tas pasikartojo ir mūsų laikais, kai Armėnija užgrobė net dvidešimt procentų Azerbaidžano teritorijos ir privertė išsikelti iš jos beveik milijoną azerbaidžaniečių. Įsivaizduokite, kas būtų, jei Lenkija, pasinaudodama Vilnijos lenkų "apsisprendimo teise", įsiveržtų šiandien į Lietuvą ir priverstų išsikelti iš šio krašto maždaug keturis šimtus tūkstančių jame gyvenančių lietuvių?
Ir su Gruzija santykiai sugedo jau anksčiau, kai Gruzijos armėnai pradėjo prašyti rusų kariškius neišeiti iš Gruzijos. Galų gale, "Kalnų Karabachas" yra tokia pat nesąmonė, kaip ir "Pietų Osetija", "Abchazija" arba "Padniestrė", todėl šių Kremliuje sugalvotų dirbtinių darinių niekaip negalima lyginti su Kosovu.
Tokia pat ir Armėnijos užsienio politika, kur ji reiškiasi kaip dviejų blogio imperijų - Rusijos ir Irano satelitas. Ir armėnų genocido Osmanų imperijoje temos eskalavimas reikalingas tik tam, kad sutrukdyti Turkijai įstoti į ES, taigi susilpninti Vakarų pozicijas regione, į kurį vėl agresyviai veržiasi Rusija. Deja, Armėnija visame tame atrodo tik kaip niekingas Rusijos destrukcijos įrankis.

Kai gyveni tarp priešų, reikia mylėti Rusija. Rusija - motina visus priglaus, rašė garsus lietuvių rašytojas, komunistų kolaborantas Petras Cvirka.