2004 metais garsus Izraelio režisierius Eran Riklis, remdamasis palestinietės Suha Arraf scenarijumi, sukūrė filmą „Sirijos nuotaka“ („Syrian Bride“), kuriame per vienos šeimos istoriją siekiama atskleisti problemas, su kuriomis susiduria Golano aukštumose gyvenantys drūzai. Golano aukštumos iki 1967 m. vykusio Šešių dienų karo priklausė Sirijai, bet po karo atiteko Izraeliui. Sirija iki šiol siekia susigrąžinti šias žemes ir šis neišspręstas (neišsprendžiamas?) konfliktas turi didžiulį poveikį Golano aukštumose gyvenančioms šeimoms.
Filmas pasakoja apie Golano aukštumose gyvenančią Mona, kuri ruošiasi ištekėti už sėkmingo, Sirijoje gyvenančio aktoriaus. Ji niekada nematė savo būsimo vyro, tai – sutarta santuoka. Norėdama ištekėti, ji turi perkirsti Izraelio-Sirijos sieną. Tarp šių dviejų valstybių yra demilitarizuota zona, kurią stebi Jungtinių Tautų pareigūnai. Sienos kirtimas yra labai retas atvejis, kuriam leidimus turi išduoti abi pusės. Mona žino, kad kai tik perkirs sieną, ji niekada nebegalės sugrįžti namo, netgi aplankyti savo šeimos. Didžioji filmo veiksmo dalis vyksta Mona ir jos šeimai blaškantis toje demilitarizuotoje zonoje tarp Izraelio ir Sirijos pasienio postų, nes, išvykstant iš Izraelio, pareigūnas Mona pase uždeda antspaudą, kurio nepripažįsta Sirijos pareigūnai. Nors filme ši absurdiška situacija pasakojama su nemaža humoro doze, ji nė kiek nėra nerealistiška. 2007 metų duomenimis Golano aukštumose gyveno apie 580 moterų, kurios, okupavus teritoriją, buvo atskirtos nuo savo šeimų Sirijoje ir iki šiol negali su jomis matytis. Izraelio teigimu, šios moterys yra Izraelio pilietės ir todėl joms neleidžiama keliauti į Siriją, nes tai yra priešo teritorija.
Drūzų bendruomenės nariai susiduria ne tik su neišsprendžiamojo Izraelio ir arabų konflikto sukeltomis problemomis, bet ir su problemomis, kurias kuria griežtos drūzų bendruomenės tradicijos. Siekiant tai paaiškinti, reikia atsakyti į klausimą – kas yra drūzai? Dažniausiai teigiama, jog tai yra religinė bendruomenė, nuo islamo atskilusi sekta, „islamo unitai“, kurios nariai daugiausiai gyvena Sirijoje, Libane, Jordanijoje ir Izraelyje. Skaičiuojama, kad pasaulyje yra apie 1,5-2 milijonus drūzų. Drūzai yra ypatinga bendruomenė. Teigiama, kad šios bendruomenės negalima suprasti nepažįstant jos religijos, bet ką nors tikslaus sužinoti apie jų religiją praktiškai yra neįmanoma.
Taip yra todėl, kad drūzų religija yra slapta, jos nariams draudžiama atskleisti religinius niuansus kito tikėjimo atstovams. Todėl drūzai nepraktikuoja prozelitizmo, nepripažįsta konvertitų ir apostazės. Drūzų bendruomenė yra padalinta į dvi dalis – uqqal ir juhhal. Didžioji bendruomenės dalis yra juhhal (neišmanantieji), kurie neturi priėjimo prie šventųjų raštų ir yra gana sekuliarūs, o jų religiškumas pasireiškia tik tradicinių švenčių metu. Kita bendruomenės dalis yra uqqal: jie turi priėjimą prie šventųjų raštų, privalo nešioti tam tikrą aprangą, kuri rodo jų statusą. Uqqal iš savo tarpo išsirenka vadovą, religinį lyderį, kuris kartu yra ir bendruomenės politinis vadovas.
Drūzų tikėjimas atsirado XI amžiuje Fatimidų kalifate, atskilęs nuo islamo ismailitų (antroji pagal gausumą vienos iš trijų pagrindinių musulmonų šakų – šiizmo – atšaka). Drūzai tiki, kad šeštasis Fatimidų kalifas al-Hakim buvo Dievo įsikūnijimas žemėje. Taigi vienas iš pagrindinių skirtumų tarp islamo ir drūzų yra tai, kad drūzai Muchamedui nepripažįsta paskutiniojo pranašo statuso. Drūzų religija jungia įvairius islamo, judaizmo ir krikščionybės aspektus, bet nėra ritualinis tikėjimas, o labiau neoplatoniškoji filosofija. Drūzai mano, kad visos žmonių sielos buvo sukurtos vienu metu ir jų skaičius yra fiksuotas. Siela negali egzistuoti be žmogaus kūno, kuris atlieka tarsi drabužio funkciją, todėl mirus žmogui, siela ieško kito „drabužio“.
Taigi kaip drūzų tikėjimas ir tradicijos veikia bendruomenės narius? Kaip jau minėta, drūzai tiki sielų reinkarnacija, o tai reiškia, kad į drūzų tikėjimą negalima atsiversti – drūzu galima tik gimti. Todėl akivaizdu, jog santuoka su ne drūzų bendruomenės nariu yra griežtai draudžiama. Filme „Sirijos nuotaka“ Mona turi brolį Hattem, kuris yra vedęs rusę. Jo bausmė yra paprasta – jis yra išmestas iš bendruomenės, jam draudžiama atvykti aplankyti savo šeimos, o šiai draudžiama jam leisti dalyvauti vestuvėse, nes kitaip ir jiems gresia atskyrimas nuo bendruomenės.
Tradicijos paprastai daug labiau užgula moterų, o ne vyrų pečius. Labai panašiai yra ir su drūzais. Mona turi vyresniąją seserį Amal, į kurią bendruomenės vyresnieji žiūri paniekinamai, nes ji laužo tradicijas – nešioja kelnes ir jau būdama brandi moteris siekia mokytis Izraelyje. Jos dukra yra įsimylėjusi vaikiną, kuris yra Izraelį palaikančio asmens sūnus. Tai atskleidžia dar vieną, drūzų bendruomenę skaldantį konfliktą – į tuos, kurie remia susijungimą su Siriją (religiniai lyderiai, Mona tėvas, Amal vyras), ir tuos, kurie palaiko Izraelį. Štai čia paliečiamas labai įdomus klausimas – ar drūzai yra atskira etninė bendruomenė ar drūzų tikėjimą išpažįstantys arabai ir jų partikuliarumas yra tik Izraelio politikos padarinys?
Vieni teigia, kad drūzai sudaro atskirą etninę bendruomenę, nes ji turi visus reikiamus komponentus: bendrą vardą, bendrą kilmės mitą, bendrą istoriją, skirtingą bendrą kultūrą (religiją), sąsajas su tam tikra teritorija ir solidarumo jausmą. Jie patys atsiskyrė nuo arabų, o jų religijos atsiradimas suliejo ribas tarp religijos ir etniškumo. Kiti teigia, kad drūzų išskirtinumas yra Izraelio vykdytos politikos rezultatas ir kad jis pasireiškė tik XX amžiuje. Izraelis su drūzais elgiasi kiek geriau nei su (kitais) arabais ir nuo 1948 metų drūzų atžvilgiu palaipsniui ima vykdyti kitokią politiką nei (kitų) arabų atžvilgiu, kuria stengiasi užsitikrinti drūzų lojalumą Izraelio valstybei. Pavyzdžiui, iki 1975 m. drūzų mokyklos buvo administruojamos Arabų švietimo departamento, bet 1975 m. Izraelio švietimo ministerija atskiria „drūzų“ ir „arabų“ švietimą, siekdama tarp drūzų suformuoti Izraelio drūzų sąmonę.
Kad ir kaip mąstytume, drūzų bendruomenės unikalumas, net jei pripažintume, kad tai tik religinė, o ne etnokonfesinė bendruomenė, yra sunkiai nuginčijamas. Nieko tiksliai apie ją nežinome: dėl savo slaptumo ir uždarumo ji žadina smalsumą, dėl savo nelankstumo verčia abejoti išlikimu ateityje, dėl to, kad apie tūkstantį metų išsilaikė jai priešiškoje aplinkoje ir dėl to, kad fiksuojamas tik labai nedidelis skaičius santuokų su ne drūzais, verčia suabejoti ir abejonėmis dėl jų išlikimo ateityje.
G. Jurevičiūtė
