Ką jūs pasakytumėte, jei dėl žmonijos išgelbėjimo, tarkime nuo vėžio, prireiktų trumpam palikti keletą persigandusių vaikų miško glūdumoje? O jei, paprasčiausiai, dėl noro patenkinti mokslinį smalsumą? Jūs manote, kad atsakymas aiškus? Deja, ne visiems. Kai kurie mokslininkai nemato nieko blogo, jei dėl mokslo ...
1. Vaikai išvežami į gūdžią girią ir supjudomi
(nuotr.mixstuff)
1954 metais turkų psichologas Muzaferas Šerifas pagalvojo: o kas bus, jeigu imsime ir nugabensime dvi grupes vaikų į nuošalią negyvenamą vietą ir priversime juos gyventi nesantaikoje tarpusavyje?
Kaip kitaip patenkinti mokslinį smalsumą M. Šerifas nežinojo, todėl nutarė atlikti eksperimentą. Jis subūrė dvi grupes iš niekuo neišsiskiriančių vienuolikmečių, po 11 vaikų kiekvienoje grupėje. Vaikai buvo įsitikinę, kad vyksta į vasaros stovyklą, kur gyvens palapinėse, ir iš anksto džiaugėsi, kad tris savaites galės ramiai sau laipioti po kalnus, žvejoti ir maudytis.
Niekas iš jų negalėjo net įsivaizduoti, kad tėvai jau pasirašė sutikimą dėl jų dalyvavimo M. Šerifo eksperimente ir kad yra dar viena nieko neįtarianti bendraamžių grupė, specialiai sukomplektuota tam, kad būtų supjudyta su jais.
Pirmąją savaitę viskas klostėsi gerai, kadangi abi grupės laikėsi atskirai viena nuo kitos. Šis laikas buvo skirtas santykiams užmegzti tarp kiekvienos grupės narių. Ir vienoje, ir kitoje grupėje susiformavo tam tikra hierarchija, atsirado lyderių ir buvo sugalvoti pavadinimai – viena grupė pareiškė norą vadintis Ereliais, kita – Barškuolėmis.
Ir štai kada kiekviena grupė tapo „tikra komanda“, Ereliams ir Barškuolėms buvo leista „atsitiktinai“ sužinoti, kad šalia įsikūrusi ir kita grupė. Prasidėjo antrasis eksperimento etapas, kai mokslininkai visaip bandė sukelti konfliktines situacijas, o paskui stebėjo, kaip toli nesantaika plėsis.
Prasidėjo nuo nekaltų žaidimų, tokių, kaip krepšinis ir virvės traukimas, ir prizų, tokių kaip lenktiniai peiliukai, nugalėtojams ir įžeidinėjimų nugalėtiesiems. Paskui eksperimento sumanytojai sumaniai išplėtė ir pagilino konfliktą, ir, galų gale, organizavo vakarėlį, į kurį Erelius atvežė truputį anksčiau.
Atvykę pirmi su malonumu suvalgė visa, kas skaniausia, palikdami varžovams tik maisto likučius. Barškuolės įsižeidė ir pradėjo pravardžiuoti Erelius. Paskui imta mėtytis lėkštėmis su valgiu, ir, pagaliau, prasidėjo tikras mūšis. Po to vaikai iš skirtingų grupių kiekvieną sykį įniršdavo, kai pamatydavo vienas kitą, ir kiekvieną kartą stengdavosi iškrėsti varžovams kokią šunybę.
M. Šerifui ir jo komandai per rekordiškai trumpą laiką (mažiau kaip per tris savaites) pavyko paversti vienuolikmečius vaikus, neturėjusius elgesio problemų, agresyvių laukinukų minia. Tegyvuoja mokslas!
Beje, M. Šerifas panašius eksperimentus darė tris kartus, ir kiekvieną kartą jie baigdavosi didelėmis muštynėms.
2. Vaikai užprogramuojami smurtui, o paskui jiems pakišamas klounas
6 skandalingiausi moksliniai eksperimentai su vaikais (nuotr.mixstuff) )
Praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio pradžioje psichologas Albertas Bandura nusprendė išsiaiškinti, ar vaikai linkę imituoti agresyvų suaugusiųjų elgesį. Jis paėmė didžiulę, klouną vaizduojančią pripučiamą lėlę, kurią pavadino Bobo, ir susuko filmą, kaip suaugusi teta jį koneveikia, muša, spardo ir net tranko plaktuku. Paskui šią vaizdo medžiagą jis parodė 24 darželinukų grupei. Antrajai grupei parodė filmuką, kuriame smurto nebuvo, o trečiajai apskritai nieko neparodė.
Paskui visas tris grupes pakaitomis leido į kambarį, kuriame buvo klounas Bobo, keletas plaktukų ir net žaisliniai pistoletai, nors nė viename filmuke nesimatė jokio šaunamojo ginklo.
(nuotr.mixstuff)
Vaikai, kurie žiūrėjo smurtą vaizduojantį filmuką, negaišdami laiko ėmė kankinti vargšą Bobo. Vienas berniukas prikišo pistoletą prie klouno smilkinio ir ėmė kažką veblenti apie tai, kaip jis su malonumu jį nugalabys.
(nuotr.mixstuff)
Kitose dviejose grupėse nebuvo ir užuominos apie smurtą.
Po to, kai A. Bandura išdėstė savo išvadas mokslo bendruomenei, atsirado daugybė skeptikų, kurie pasakė, kad visa tai nieko neįrodo, kadangi guminė lėlė tam ir sugalvota, kad ją būtų galima spardyti.
Tada A. Bandura susuko filmuką, kuriame tyčiojamasi iš gyvo suaugusio žmogaus, apsirengusio klouno drabužiais, paskui subūrė dar daugiau vaikų, parodė jiems savo nemarų kūrinį ir vėl įleido į kambarį pas (dabar jau gyvą!) Bobo. Kaip daugelis iš jūsų jau atspėjote ir be jokio eksperimento, vaikai ėmė įžeidinėti, spardyti ir mušti gyvą klouną su tuo pačiu užsidegimu, kaip ir pirmąjį kartą.
Šį kartą A. Banduros tvirtinimo, kad vaikai imituoja suaugusiųjų elgesį, niekas nesiryžo užginčyti.
3. Eksperimentas, sulaužant vaikų rankose laikomą lėlę
(nuotr.mixstuff)
Ajovos universiteto psichologai nusprendė išsiaiškinti, kaip mažyliams atsiranda kaltės jausmas. Tuo tikslu jie atliko eksperimentą, kurį pavadino „Sulaužyta lėlė“.
Jo esmė tokia: suaugęs žmogus rodydavo vaikui žaislą ir pasakodavo jaudinančią istoriją apie tai, kokia ji ypatinga, kiek daug su ja susiję ir kaip jis ją mylėjo, kai buvo visai mažas. Po to atiduodavo žaislą vaikui, prisakydamas būti labai labai atsargiam.
Kai tik žaislas pakliūdavo į vaiko rankas, jis „sulūždavo“ nepataisomai – šiam tikslui buvo įtaisytas specialus mechanizmas. Suaugęs žmogus, kaip buvo numatyta instrukcijoje, turėjo giliai atsidusti ir sėdėti, tylomis žiūrėdamas į mažylį visą minutę.
Tik įsivaizduokite vaiką, kuris sėdi kapų tyloje, veriamas jūsų priekaištaujamo žvilgsnio, gūžiasi, slepia akis, prisidengia galvą rankutėmis. Minutę, virtusią amžinybe.
Įdomu tai, jog vaikai, kuriuos, kaip atrodė, sulaužytos lėlės eksperimentas traumavo labiausiai, sekančius penkerius metus elgėsi žymiai pavyzdingiau. Galimas daiktas, kad eksperimentas iš tiesų juos išmokė sveiko kaltės jausmo. O gal tie vaikai nuo mažumės įsisąmonino, kad iš suaugusiųjų galima tikėtis bet kokios šunybės.
4. Apgaunamas kūdikėlis
(nuotr.mixstuff)
Vos tik maži vaikučiai pradeda ropinėti, jie iš karto supranta, kad nereikia šliaužti žemyn stačiais paviršiais, kadangi galima nukristi ir skaudžiai susitrenkti. Bet iš kur jie sužino, kad gali nukristi, jeigu per savo gyvenimą nė karto nekrito?
Šio fenomeno išaiškinimas, kaip manė Kornelio universiteto mokslininkai Eleanor Gibson ir Richard Walk, neįmanomas, kol kūdikis nepastumiamas prie „baisios bedugnės“ krašto ir neįtikinėjamas šliaužti toliau.
Jie sumeistravo vadinamąjį „regimąjį skardį“ - gudriai sugalvotą konstrukciją iš skydų, uždėtų ant storo stiklo. Paskui visa tai buvo užmaskuota, naudojant atitinkamo rašto audinį. Tad susidarydavo visiška iliuzija, kad stiklo vietoje – tuščia erdvė iki pat grindų. Atrodytų – kas čia baisaus, jokio pavojaus pypliui nėra.
Žinoma, šis eksperimentas nekėlė pavojaus, kad kūdikiui bus padaryta fizinės žalos. Bet...
Vaikai po vieną buvo stumiami prie „skardžio“ krašto, o motinos iš kitos pusės mėgino įkalbėti savo mažylius perropoti per stiklą. Kitaip tariant, jie kažkur surado motinų, kurios bandė įkalbėti savo mažylius daryti tai, ką šie laikė esant (ir teisingai darė) aiškia žūtimi. Ir kūdikėliai turėjo rinktis: ar paklusti mamai, ar savisaugos jausmui.
Tokiu būdu buvo išbandyti 36 vaikai, kurių amžius – nuo 6 ik 14 mėnesių. Tik trys iš jų ryžosi šliaužti per stiklą. Dauguma apsisuko ir nuropojo priešinga kryptimi, tolyn nuo motinos. Likusieji ėmė verkti.
(nuotr.mixstuff))
Nepaisant to, kad dauguma vaikų neužkibo ant eksperimentatorių meškerės, jie, vis dėlto, atsidūrė pernelyg arti „skardžio“ krašto ir realioje situacijoje galėjo paprasčiausiai nukristi. Kas leido E. Gibson ir R. Walkui padaryti „sensacingą“ išvadą, jog „vaikų negalima palikti prie krašto, nepriklausomai nuo to, kaip gerai jie gali nustatyti gilumą“.
Kas galėtų pagalvoti!
5. Našlaičiai panaudojami būsimoms mamoms treniruoti
(nuotr.mixstuff)
Tai atsitiko dar anais tolimais laikais, kada mergaitės būdavo atiduodamos į mokymo įstaigas vien tik tam, kad išmoktų virti, įtikti vyrui ir šeimininkauti namuose.
Kažkam į galvą šovė „puiki“ mintis – rengti paaugles mergaites motinystei, naudojant gyvas mokymo priemones. Tai yra, našlaičiais likusius vaikučius.
Maždaug nuo 1920 metų šios mokymo įstaigos pradėjo „skolintis“ iš našlaičių prieglaudų šimtus vaikų, su kuriais galėtų praktikuotis jų jaunosios auklėtinės. Vaikai buvo laikomi specialiose klasėse, į kurias per pamoką įleisdavo grupeles iš 8-12 „mamų“.
Tikrieji vaikų vardai buvo laikomi paslaptyje, todėl mergaitės sugalvodavo jiems pravardes, neretai gana pašiepiamas. Atidirbusios metus kitus „vaizdinės priemonės“ būdavo atiduodamos įsivaikinti.
Programa veikė iki praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio.
6. Sudarkytas penis virsta eksperimentu, kuris tęsiasi visą gyvenimą
(nuotr.mixstuff)
Davidas Reimer, kaip ir jo brolis dvynys, gimė 1965 metais Vinipege, Kanadoje. Kai jam sukako aštuoni mėnesiai, tėvai atnešė jį pas daktarą, kad šis atliktų apipjaustymą. Vietoje skalpelio daktaras kažkodėl nusprendė naudotis elektrokauteriu (prietaisu, skirtu žaizdai prideginti elektros srove). Ir šią procedūrą atlikdamas daktaras netyčia nudegino Davidui penį.
Nelaimės prislėgti tėvai kreipėsi patarimo į psichologą daktarą Džoną Mani, kuris tyrinėjo seksualinę identifikaciją. Daktaro D. Mani rekomendacija buvo radikali – atlikti lyties pakeitimo operaciją ir auginti Davidą kaip mergaitę.
Tėvai, kurie buvo pasirengę padaryti viską, kas įmanoma, kad tik matytų savo vaikus laimingus, paklausė gerbiamo daktaro patarimo. Bet, kaip paaiškėjo žymiai vėliau, kūdikio gyvenimo kokybė D. Mani jaudino mažiausiai. Daktaras paprasčiausiai nenorėjo praleisti idealios progos moksliniam eksperimentui atlikti – šis eksperimentas turėjo „įrodyti, kad auklėjimas, o visai ne gamta lemia žmogaus lytinę tapatybę ir seksualinę orientaciją“. Ir ta aplinkybė, kad Davidas turėjo brolį dvynį, suteikė, kaip buvo įsitikinęs D. Mani, unikalią galimybę patvirtinti šią hipotezę.
Problema buvo ta, kad Davidas niekaip nesutiko tapti Brenda. Brenda nenorėjo vilkėti suknelių ir mieliau žaisdavo brolio mašinėlėmis ir pistoletukais, nekreipdama jokio dėmesio į savo lėles. Mokykloje ją visą laiką erzindavo už tai, kad ji kalbėjo ir elgėsi kaip berniukas.
Nusivylę Brendos/Davido tėvai vėl nuėjo pas daktarą D. Mani, bet šis juos įtikino, kad dabar tiesiog „sunkus vaiko amžius“, ir netrukus viskas susitvarkys. Visą tą laiką D. Mani skelbė mokslinius straipsnius apie savo eksperimentą, kurį laikė visišku savo moksliniu triumfu.
O kai Davidas paaugo ir sužinojo tiesą, daktaras D. Mani netikėtai sustabdė darbą ir nustojo publikuoti savo straipsnius. Dvi dešimtis metų apie jį apskritai nieko nesigirdėjo. Ir tik 1997 metais iš archyvų iškilo viešumon dokumentai, rodantys, kokią katastrofišką žalą jis padarė vargšui Davidui.
