Prieš 20 metų Rytų Europoje vyko didžiuliai geopolitiniai pokyčiai: 1991 m. galutinai sugriuvo Sovietų Sąjunga. Šios griūties (paskutinio jos etapo) pradžią galima susieti su tragiškais Sausio 13-osios įvykiais Vilniuje, o sovietinės imperijos subyrėjimo apoteoze tapo rugpjūčio mėnesio pučas Maskvoje. Šiandien verta pasižiūrėti į dvidešimties metų senumo įvykius ir per tą laikotarpį nueitą kelią iš istorinės perspektyvos.
Metai, kurie palaidojo Sovietų Sąjungą
„Už mūsų ir jūsų laisvę“ – toks buvo sovietinių laikų disidentų šūkis. Prieš 20 metų Lietuva aktyviai kovojo už atkurtą nepriklausomybę, kurios sovietinė vadovybė niekaip nenorėjo pripažinti. Grąžinti Lietuvą į „internacionalinę sovietinę šeimą“ bandyta jėga – 1991 m. sausio mėnesį į Vilnių buvo įvesta kariuomenė, gatvėse pasirodė šarvuočiai ir tankai, užimti Spaudos rūmai, Radijo ir televizijos komiteto pastatas, Televizijos bokštas (prieš tai užimti ir kai kurie kiti pastatai Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose). Žuvo keturiolika taikių piliečių, be to, vienas specialiojo būrio „Alfa“ karininkų buvo atsitiktinai pašautas savų. Kruvini įvykiai, kaip galima numanyti, sulaikė operacijos organizatorius ir vykdytojus nuo Seimo šturmo, ten aukų būtų buvę kur kas daugiau.
Prieš 20 metų vyko ne tik Lietuvos, bet ir Rusijos išsilaisvinimas. 1990 m. birželio 12 d. buvo priimta Rusijos suverenumo deklaracija, o po metų, tą pačią dieną, Rusijos Federacijos prezidentu buvo išrinktas Borisas Jelcinas. Susidarė paradoksali situacija: Maskva kaip Sovietų Sąjungos centras ir pagrindinis vadovaujantis aparatas atsidūrė savotiškoje opozicijoje Maskvai kaip Rusijos Federacijos centrui. Be to, 1991 m. Sovietų Sąjungos irimas tapo vis akivaizdesnis. Kaip tik 1991 m. rugpjūčio 20 d. buvo numatytas naujos sąjunginės sutarties pasirašymas. Ši sutartis turėjo reformuoti Sovietų Sąjungą, paversti ją nauju dariniu – Suverenių Valstybių Sąjunga, susiaurinant sovietinės nomenklatūros vaidmenį. Prie šios sutarties neplanavo prisijungti Baltijos šalys, taip pat Gruzija, Moldova ir Azerbaidžanas. Tapo aišku, kad šių teritorijų Maskvai, ko gero, išlaikyti jau nebepavyks.
Artėjant lemiamai Sovietų Sąjungos reformai, dalis aukštų nomenklatūros veikėjų nusprendė imti valdžią į savo rankas ir jėga išsaugoti sovietinę imperiją visą su tokiu pat svarbiu kaip ir anksčiau Komunistų partijos aparato vaidmeniu. Politinis perversmas buvo brandinamas KGB ir kitų jėgos struktūrų koridoriuose. Į vadinamąjį GKČP (Valstybinį ypatingosios padėties komitetą) įėjo tuometinis pirmasis SSRS Gynybos tarybos pavaduotojas Olegas Baklanovas, KGB vadovas Vladimiras Kriučkovas, ministras pirmininkas Valentinas Pavlovas, vidaus reikalų ministras Borisas Pugo, Valstiečių sąjungos vadovas Vasilijus Starodubcevas, Valstybinių įmonių ir pramonės, statybų, transporto ir komunikacijos objektų asociacijos vadovas Aleksandras Tiziakovas, gynybos ministras Dmitrijus Jazovas ir komiteto vadovas, SSRS viceprezidentas Genadijus Janajevas. Laimė, perversmas žlugo vos per kelias dienas, o jo žlugimas lėmė ir faktinį Sovietų Sąjungos galą (vėliau taip ir neįgyvendinta Suverenių Valstybių Sąjungos idėja iš dalies atkartota suformavus Nepriklausomų Valstybių Sandraugą – susivienijimą, atspindėjusį Rusijos norą išlaikyti daugumą buvusių sovietinių respublikų prie savęs, tiesioginės įtakos zonoje).
Skirtingi keliai
Yra keli momentai, kurie sieja 1991 m. sausio įvykius Vilniuje su rugpjūčio įvykiais Maskvoje: tai tankai miesto gatvėse, sustabarėjusios, autoritarinės komunistinės nomenklatūros ir jaunų demokratinių jėgų priešprieša, civilių žmonių aukos. Tačiau šiandien dažniau tenka kalbėti apie skirtumus. Lietuva atsimena savo Laisvės kovotojus, jų atminimas yra gyvas. Be to, iki šiol per kiekvienas tragiškų įvykių metines bandoma suprasti, kas įvyko anuomet ir ar buvo kitas kelias atkovoti Laisvę. Rusijoje, deja, šiandien vargu ar daug kas įstengtų prisiminti vardą bent vieno iš trijų per pučą žuvusių Baltųjų rūmų gynėjų, nors palydėti juos paskutinėn kelionėn į Maskvos gatves išėjo ne mažiau žmonių nei per Sausio 13-osios aukų laidotuves Vilniuje. Galima tik priminti, kad 1991 m. rugpjūčio 21 d. savo gyvybę už Rusijos laisvę paaukojo Ilja Kričevskis, Dmitrijus Komaris, Vladimiras Usovas.
Rusija savo demokratijos daigus iš dalies „sušaudė“ praėjus vos dvejiems metams po pučo: 1993 m. spalio mėnesį Rusijos prezidentas B. Jelcinas davė įsakymą šaudyti į tuos pačius Baltuosius rūmus (kurie per pučą buvo tapę jaunos rusiškos demokratijos simboliu), nors šią istoriją irgi sunku traktuoti vienareikšmiškai. Maskva nesugebėjo tinkamai įvertinti savo istorijos, nerado istorinio pagrindo demokratinei santvarkai – nei ką tik žlugusios Sovietų Sąjungos, nei Rusijos imperijos pavyzdys čia netiko. Tačiau išliko stiprus „imperinis žavesys“: sovietinės galybės praradimas buvo įvertintas labai skausmingai. Taip pat niekur nedingo ir noras diktuoti savo sąlygas ir „globoti“ jaunesnius brolius – buvusias sovietines respublikas. „Geru“ pavyzdžiu gali būti ir 1994 m. pabaigoje prasidėjęs Čečėnijos karas: sudėtingą problemą bandyta išspręsti panaudojant jėgą (būdas, kuris neišgelbėjo Sovietų Sąjungos).
Skirtumas tarp Rusijos ir Lietuvos pasirinktų kelių buvo akivaizdžiai matyti jau po 10 metų nuo lemtingų 1991 m. įvykių. Prieš dešimtmetį Lietuva ir toliau ėjo savo po nepriklausomybės atkūrimo pasirinkto tikslo link – vykdė integraciją į europinę politinę ir civilizacinę erdvę. Jau po kelerių metų – 2004-aisiais – Lietuva (kartu su Latvija ir Estija) tapo Europos Sąjungos ir NATO nare. Tuo pat metu Rusija akivaizdžiai pasuko autoritarizmo (kitaip sakant – „suverenios demokratijos“) keliu, pradėjo Antrąjį Čečėnijos karą, kuris padėjo sustiprinti pozicijas Vladimirui Putinui. Kaip tik 2000–2001 m. Rusijoje prasidėjo ir aktyvus spaudos bei žodžio laisvės varžymas.
Šiandieninėje Rusijoje – GKČP revanšas?
Šiomis dienomis, kai nemažai kalbama apie dvidešimties metų senumo įvykius, Rusijos informacinėje erdvėje ne kartą yra nuskambėjusi nuomonė, kad GKČP vis dėlto pavyko laimėti – laimėti ne tuomet, o istoriškai. Prieš 11 metų valdžia Rusijoje buvo faktiškai perduota V. Putinui – žmogui, kurio šaknys glūdi KGB. Nėra nieko nuostabaus, kad V. Putinas pavadino Sovietų Sąjungos žlugimą „didžiausia geopolitine XX a. katastrofa“: pučas brendo KGB gilumoje, todėl jo žlugimą (o kartu ir Sovietų Sąjungos subyrėjimą) V. Putinas asmeniškai gali vertinti ne tik kaip geopolitinį įvykį, bet ir kaip nesėkmingą KGB operaciją, profesinę šios anuomet (kitu pavadinimu – dar ir dabar) galingos organizacijos klaidą.
Iš karto po pučo ir Sovietų Sąjungos subyrėjimo Rusija teikė daug vilčių demokratiniam pasauliui. Teoriškai Maskva galėjo tapti demokratinių pokyčių flagmanu posovietinėje erdvėje ir parodyti šį kelią daugumai buvusių sovietinių respublikų. Tam pasiekti pirmiausia reikėjo, kad naujasis Rusijos elitas sugebėtų blaiviai įvertinti sovietinę šalies istoriją, įvardyti ir pasmerkti režimo nusikaltimus, atlikti liustraciją, remtis tikru, o ne menamu federalizmu. Tačiau Rusija nebandė realiai išsilaisvinti – tapti laisva nuo savo istorijos šmėklų. Iš esmės pati Laisvės idėja jai buvo neaiški ir nesuprantama. Faktiškai Rusija per savo istoriją niekada nebuvo išnykusi iš pasaulio žemėlapio, nebuvo praradusi valstybingumo ir nepriklausomybės (ji tik užgrobdavo naujas žemes arba prarasdavo anksčiau užgrobtas). Todėl jai taip iki galo ir nepavyko suprasti Lietuvos, Latvijos, Estijos ar Gruzijos siekio atkurti ir išsaugoti laisvę bei atsikratyti Kremliaus globos.
Per 20 metų nueitas ilgas kelias. Šiandien Lietuva, nors turi problemų, o jų išvengti negali nė viena valstybė, yra pripažinta demokratinių valstybių klubo narė, susigrąžinusi savo vietą Europos ir pasaulio žemėlapyje.
Rusija irgi nuėjo nemenką kelią, tačiau kartais atrodo, kad ji iš tikrųjų vaikšto ratais.
