„Toliausiai metantys istorijoje“: Mykolas Alekna žada epinę kovą Vilniuje

Jau šeštadienį Vingio parko stadione M. Alekna dalyvaus tradicija tampančiose varžybose, kuriose rungsis ir pasaulio bei dukart Europos čempionas Kristjanas Čehas.

Po Deimantinės lygos finalo Briuselyje, kur pergalę šventė slovėnas, šio sezono tarpusavio dvikovų rezultatas – 3:2 lietuvio naudai.

Vilniuje į sektorių žengs ir dar keturi tituluoti disko metikai – olimpinis čempionas Roje Stona, vyresnysis iš brolių Aleknų Martynas, Nyderlandų atstovai. Oficialiai „Domė“ disko metimo varžybas atidarys olimpinių čempionų Romo Ubarto ir Virgilijaus Aleknos metimai.

Prieš savaitgalio disko metimo šventę – tv3.lt pokalbis su Mykolu Alekna.

Sezonas pačiam buvo kitoks, nutiko krūtinės raumens trauma. Kaip pavyko su tuo susitvarkyti?

Sakyčiau, kad atsistatymas buvo toks geras, apie kokį net nebūčiau pagalvojęs. Plyšo kairės rankos krūtinės raumens sausgyslė, gal dėl to atsigauti pavyko taip greitai. Daug reabilitacijoje laiko praleidau – kasdien po kelias valandas. Nustebinau tiek save, tiek savo komandą ir pavyko startuot anksčiau.

Psichologiškai buvo momentas, su kuriuo reikėjo susitvarkyti?

Žinoma, pačioje pradžioje buvo tokia duobė, o paskui iš jos pradedi kapstytis ir su laiku viskas tampa tik geriau.

Kas labiausiai padeda tokioje situacijoje? Tiesiog nuolatinis darbas ir judėjimas link tikslo?

Manau, kad labai padeda aplinka, žmonės, šeima, treneris. Visi, kurie yra suinteresuoti padėti, su kuriais linksmai leidi laiką. Gal tai net padeda kažkiek užmiršti traumą ir viskas vyksta greičiau.

Kaip vertini jau beveik pasibaigusį disko metimo sezoną?

Manau, kad geriausias mano sezonas. Net ir žiūrint į metimų vidurkius, išskyrus vienerias varžybas, visose mečiau virš 70 metrų, vidurkis irgi būtų daugiau nei 70. Tikrai geriausias sezonas, aišku, norisi to aukso, kurio neiškovojau, bet žvelgiant į viską, ką reikėjo praeiti, viskas buvo puiku.

Mane nustebino, kai Andrius Gudžius Europos čempionate kalbėjo apie Mykolo heiterius, siuntė juos į tylos stovyklas. Ar tikrai turi žmonių, kurie tavęs nemėgsta?

Su tuo beveik nesusiduriu. Aišku, būna komentarų, kai nepavyksta iškovoti aukso, jų visada buvo ir bus, žmonės nusivylę, aš ir pats būnu nusivylęs. Gal žmonės nori išsilieti, parašyti kokį komentarą, kiti nutyli. Tikrai dėl to neišgyvenu.

Kalbant apie savaitgalį, viskas prasidės nuo Romo Ubarto ir Virgilijaus Aleknos metimų. Kada pastarąjį kartą matei tėtį su disku rankoje?

Dabar galvoju... Gal kokiais 2019 metais buvo treniruotėje diską į rankas paėmęs. Pamenu, kad iš posūkio numetė 56 metrus, jam buvo kokie 47-48 metai. Nuo to laiko, manau, disko jis ir nelietė. Bus įdomu.

Varžybos Vingio parke uždarys sezoną. Ar prieš jas yra kažkiek atsipalaidavimo ir minties, jog tai labiau šventė ir duoklė miestui, šaliai?

Na, varžybos yra varžybos. Norisi nugalėti ir Čehą, ir Stoną. Varžovai tikrai rimti, geresnių net negali rasti, bet nuotaika kiek kitokia, tai labiau šventė. Smagu, kad Vilniuje vyksta. Pasimėgausime momentu. Yra užsidegimas, noras, bet nėra didelės įtampos.

Kiek oro sąlygos gali įtakos turėti metimui?

Minimaliai. Svarbu, kad nelyja. Žiauriai apsidžiaugėme pamatę, kad lietaus neturėtų būti. O ar 15 laipsnių, ar 20 – didelio skirtumo nėra.

Tai tėčio rekordui reikia sunerimti? (V. Alekna prieš beveik 20 metų Vingio parke numetė 70,01 m – aut. past.)

Manau, kad taip (šypsosi).

Kai tėtis Vingio parke varžėsi su Gerdu Kanteriu, varžybos vyko Vingio parko estradoje, buvo apie 10 tūkstančių žmonių. Nesakė, kad jo laiku rimtesni renginiai vykdavo?

Dabar nesakė, kiek anksčiau yra kažką tokio minėjęs. Manau, kad ir mes dar padarysime kažką panašaus. Po truputį varžybas auginsime ir kitais ar dar kitais metais norėtume padaryti renginį estradoje. Būtų tikrai fantastika.

Ar galim sakyti, kad konkurencija su Čehu ir stumia jus abu iki visiškų limitų?

Žinoma. Esame, faktas, toliausiai metantys metikai uždaruose ir atviruose stadionuose istorijoje. Pažiūrėjus į statistiką – tai yra aišku. Pažiūrėjus į metimų Top 10, į vidurkius, niekas taip toli disko nėra metę. Stumiame vienas kitą į priekį, vienose varžybose jis toliau meta, kitose – aš. Ta dvikova tęsis dar dešimtmetį tikrai.

O kažkokį santykį turite su Čehu?

Pasivaržome, po varžybų kartais susitinkame, pasikalbame viešbutyje, bet šios varžybos bus gera proga daugiau pabendrauti. Sezonas baigiasi, įtampos nėra, visi atsipalaiduos, nuotaika bus gera, praleisime laiką visi kartu.

Čehas sakė, kad Mantas Jusis (M. Aleknos treneris – aut. past.) žada ekskursiją po Vilnių. Laukia teambuildingas...

Būtent (juokiasi).

Kai stebėjau Deimantinės lygos finalą, pats ėjai atlikti paskutinį savo metimą, Čeho žmona, kuri jį ir treniruoja, plojo į ritmą su visu stadionu. Ar galime sakyti, kad yra ne tik konkurencija, bet ir savotiškas vienas kito palaikymas, pagarba?

Tikrai tas yra. Vienas kitą palaikome. Disko metimas yra asmeninė sporto šaka, kur tu turi padaryti, ką gali geriausio. Negali ant kito pykti, jei tu nenumetei toliau. Viskas atsisuka į tave patį. Aišku, gali kojas kaišiot, kalbėt, bandyt palaužti kitą, bet tai neetiška, visi disko metime yra pagarbūs vieni kitiems. Palaikome vienas kitą.