Su VMFD „Žalgiris“ sutartį pratęsusiam 35 metų saugui Raimondui Vilėniškiui meilė futbolui dar neišblėso, skelia „Žalgirio“ klubas.
Iš Panevėžio kilęs futbolininkas profesionalo karjerą pradėjo gimtajame mieste, bet dabar drąsiai vadina save vilniečiu.
Sunku būtų ginčytis – sostinės „Žalgiryje“ jis debiutavo 2000 metais ir su nedidelėmis pertraukomis žaidė septynis sezonus.
Pratęsęs sutartį su Vilniaus klubu 35 metų saugas kartu su žmona Lina ir dviem jų dukterimis iškeliauja pailsėti. O atsikvėpęs svetur futbolininkas vėl kibs į darbą namie – su „Žalgiriu“ rengsis sezonui, kuriame laukia ne tik nacionalinės varžybos, bet ir UEFA Europos lygos kovos.
Kodėl nutarei likti „Žalgiryje“?
„Žalgiris“ yra mano gyvenimo dalis ir, kiek būsiu reikalingas klubui, noriu jam atiduoti savo jėgas ir žinias.
Ar nesvarstai galimybės palaukti kitų pasiūlymų, pavyzdžiui, iš užsienio klubų?
Būtų naivu tikėtis užsienio klubų dėmesio, nes tokio amžiaus žaidėjai jau nėra paklausūs.
Esi panevėžietis, karjerą pradėjai „Ekrane“. Ar dabar žaisti prieš šį klubą netrukdo sentimentai gimtajam miestui ir komandai?
Jau nebe. O anksčiau tie sentimentai jautėsi. Juk „Ekranas“ – pirmas mano karjeroje profesionalus klubas.
Daug metų gyvenu Vilniuje, nutolau nuo Panevėžio. Mano vaikai – tikri vilniečiai. Abi dukros – septynerių ir vienuolikos metų - čia eina į mokyklą.
Ar šeima džiaugėsi sužinojusi, kad lieki „Žalgiryje“ ir nereikės blaškytis?
Šiuo atžvilgiu – taip. Bet yra ir kitas požiūris. Man sako: gal jau tau užteks bėgioti po aikštę, imkis ramesnės, pastovesnės veiklos. Suprantu žmoną, bet meilė futbolui dar neišblėso. Puiku, kai darai tai, ką sugebi geriausiai ir dar mėgsti savo darbą.
Turi B lygmens trenerio licenciją. Ar tai reiškia, kad ir baigęs žaidėjo karjerą nesitrauksi iš futbolo?
Gali būti. Tik trenerio darbui reikia tinkamų sąlygų. O Lietuvos futbolo realybė – liūdna. Gali surinkti vaikų grupę, bet uždirbsi ašaras. Tenka galvoti, kaip pragyventi, o ne kaip paruošti vaikus ir surasti talentus.
Tai gal galėtum treniruoti ne vaikus, o profesionalų klubą?
Gal. Bet kol kas pasiūlymų nesulaukiau (juokiasi).
„Žalgiris“ kitą sezoną žais UEFA Europos lygoje. Ar tai suteikia žaidėjams papildomos motyvacijos?
Taip. Juk visiems futbolininkams norisi pasirodyti aukštesniame lygmenyje ir įrodyti, kad nesi prastesnis, kad Lietuvos futbolas nurašomas be reikalo.
Ko labiausiai trūksta, kad Lietuvos klubai nužengtų toliau Europos varžybose?
Pagrindinė problema – pinigai. Mūsų klubai finansiškai silpni, negali surinkti tokio meistriškumo žaidėjų, kaip turtingesnės komandos. Be to, daug užsienio klubų turi savo jaunimo, vaikų komandos, ten didelė konkurencija, yra iš ko rinktis. Mums trūksta pamainos.
Lietuvos čempionate debiutavai 1992 m. Ar nuo to laiko varžybų lygis labai pasikeitė? Kada buvo didesnė konkurencija – tada ar dabar?
Kritikuoti, aišku, lengviausia. Bet anksčiau buvo daugiau konkurencingų komandų. Dabar ryškiai išsiskiria „Ekranas“, „Žalgiris“ ir „Sūduva“.
Netrukus su šeima keliausi atostogauti. Kur?
Į šiltuosius kraštus. Norisi ramybės, poilsio. Nors draugai vis kalbina važiuoti į kalnus slidinėti. Sakau jiems: reikia pailsėti, prisilakstau pakankamai. Jie nesupranta, nes sėdi biuruose, todėl nori išsikrauti. O man – atvirkščiai. Ir mano žmonai Linai norisi aktyvesnio poilsio, nes ji dirba protinį darbą.
Žinoma, reikia palaikyti fizinę formą. Tai su dukra tenisą pažaidžiu. Svarbu atitrūkti nuo futbolo rutinos.
Šeima jau įprato atostogauti žiemą?
Įpratinau. Aišku, sunku, nelinkiu kitoms šeimoms tokio gyvenimo. Užimti visi savaitgaliai, laisvas – tik gruodis. Sunki žmonos dalia...
Gal Lietuvoje turi kampelį, kur sezono metu nors kelioms dienoms galėtum pabėgti nuo sporto?
Dabar „žaidžiu“ statybas – Vilniuje namelį statomės. Tai ten veiklos netrūksta. Kartais nuvažiuojame į sodybą pas uošvius.
Ar Lietuvoje žmonės atpažįsta futbolininkus gatvėje?
Tik tie, kurie domisi futbolu. O tokių žmonių nedaug. Malonu, kai žino, kas toks, pasikalbame. Žinoma, čia nekalbu apie „Žalgirio“ fanus, kurie puikiai žino komandą.
Lenkijoje visi pažindavo, nes žaidžiau nedideliuose miestuose, tai ten žmonės kiekvieną savaitgalį eidavo į rungtynes. Dėmesys buvo daug didesnis. Nėra ko norėti – gyvename krepšinio šalyje. O ten dar labai populiarus tinklinis, motorolerių lenktynės, šuoliai su slidėmis.
O Tau koks sportas, be futbolo, dar patinka?
Tenisas – ir pasižiūriu, ir pažaidžiu. Žiemą su draugais ant užšalusio ežero pažaidžiame ledo ritulį, vasarą – tinklinį ant smėlio. Smagu.
