Vos kirtęs finišo liniją, jis ieško tėvų žvilgsnio. Tikisi išgirsti: „Ar buvo smagu?“
Tačiau neretai pirmasis klausimas būna visai kitas: Na, ar pirmas?
Atrodo, tik trys žodžiai. Tačiau jei pirmiausia klausiame, kokią vietą vaikas užėmė, jis pamažu ima tikėti, kad sporto vertė matuojama rezultatu. O jeigu labiau domimasi, kaip jis jautėsi, kas labiausiai patiko, kuo didžiuojasi ar ką norėtų pakartoti kitą kartą, sportas tampa ne pareiga, o patirtimi, kuri įkvepia sugrįžti į trasą.
Mokslininkai pabrėžia, kad šis skirtumas yra kur kas reikšmingesnis, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Jis lemia ne tik tai, kaip vaikas jausis tą dieną po finišo, bet ir tai, ar po kelerių metų sportas vis dar bus svarbi jo gyvenimo dalis.
Vaikai juda vis mažiau, bet problema – ne tik ekranai
Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, net 81 proc. 11–17 metų paauglių pasaulyje nepasiekia rekomenduojamo fizinio aktyvumo lygio – bent 60 minučių vidutinio ar intensyvaus judėjimo kasdien. Tarp mergaičių šis skaičius siekia net 85 proc., tarp berniukų – 78 proc. Kitaip tariant, tik maždaug vienas iš penkių paauglių juda tiek, kiek rekomenduoja specialistai.
Šie duomenys – vieno didžiausių tokio pobūdžio tyrimų pasaulyje – jame analizuoti daugiau kaip 1,6 milijono vaikų ir paauglių iš 146 valstybių. Dažnai dėl to kaltinami telefonai, kompiuteriai ar socialiniai tinklai. Tačiau mokslininkai sako, kad tikroji priežastis kur kas sudėtingesnė. Problema dažnai prasideda ne nuo to, kad vaikai nenori sportuoti. Jie nebenori sportinės veiklos tęsti.
Kodėl vaikai meta sportą?
Kanados mokslininkų penkerius metus vykdytas tyrimas, kuriame dalyvavo daugiau kaip 1 200 paauglių, parodė, kad tie vaikai, kurie sportą sieja su gera emocija, bendryste ir pasitikėjimu savimi, jame išlieka gerokai ilgiau nei tie, kuriems sportas pirmiausia asocijuojasi su rezultatais.
Panašias išvadas pateikė ir žurnale Psychology of Sport and Exercise publikuotas tyrimas. Mokslininkai nustatė, kad stipriausias veiksnys, lemiantis, ar vaikas ir toliau sportuos, nėra nei talentas, nei fiziniai gebėjimai, nei laimėtų medalių skaičius. Svarbiausias klausimas yra labai paprastas: ar sportuoti vis dar smagu?
Kada sportas nustoja būti džiaugsmu?
Kartais tam pakanka vos vieno „Juk galėjai aplenkti“, vaikas labai greitai supranta, ko iš jo tikimasi. Ir tada sportas tampa nebe vieta, kur galima bandyti, klysti ir mokytis.
Tai patvirtina viena žinomiausių motyvacijos teorijų – Savideterminacijos teorija, kurią sukūrė psichologai Edwardas Deci ir Richardas Ryanas. Jų tyrimai rodo, kad ilgalaikę motyvaciją lemia trys dalykai: kompetencijos jausmas, autonomija ir ryšys su kitais. Kai vaikas sportuoja todėl, kad jam smagu, stengiasi dėl savęs, jis sportuos ilgiau. Kai sportuoja tik dėl medalio ar noro nenuvilti tėvų, motyvacija dažniausiai būna trumpalaikė.
Stanfordo universiteto profesorės Carol Dweck tyrimai apie augimo mąstyseną rodo dar vieną svarbų dalyką – vaikai, kurie giriami už pastangas, atkaklumą ir norą mokytis, o ne vien už pergales, lengviau priima nesėkmes, labiau pasitiki savimi ir dažniau priima naujus iššūkius.
Sportas moko ne tik laimėti
Dažnai sakoma, kad sportas ugdo nugalėtojus. Tačiau specialistai vis dažniau pabrėžia kitą jo vertę – sportas moko priimti nesėkmę. 2024 metais žurnale Journal of Public Health publikuotas tyrimas parodė, kad reguliariai fiziškai aktyvūs vaikai pasižymi didesniu emociniu atsparumu, lengviau prisitaiko prie pokyčių ir geriau valdo stresą nei mažiau judantys jų bendraamžiai.
Sportas ugdo ne tik stipresnį kūną – jis padeda vaikams auginti pasitikėjimą savimi, kantrybę ir gebėjimą nepasiduoti susidūrus su sunkumais. Todėl specialistai ragina keisti ne vaikus, o mūsų, suaugusiųjų, požiūrį. Vietoj to, kad po finišo pirmiausia klaustume apie rezultatą, verta pasidomėti, kaip vaikas jautėsi, ar jam buvo smagu, kas tą dieną labiausiai pavyko ir kuo jis pats didžiuojasi. Būtent iš tokių, atrodytų, paprastų pokalbių pamažu formuojasi vaiko santykis su sportu – ar jis jį sies su spaudimu laimėti, ar su džiaugsmu judėti ir noru sugrįžti.
O kas, jeigu visi būtų pirmi?
Būtent tokia mintis tapo Wellkid vaikų važiavimo Velomaratone pagrindu. Čia vaikai nekviečiami įrodyti, kuris greitesnis. Jie kviečiami patirti, koks smagus gali būti važiavimas dviračiu.
Todėl kiekvieno mažojo dalyvio starto numeris prasideda skaičiumi 1. Tai simbolinė žinutė, kad šiame važiavime kiekvienas vaikas yra pirmas – ne todėl, kad buvo greičiausias, o todėl, kad išdrįso startuoti.
Lygiai tokią pačią žinutę siunčia ir finiše laukiantis medalis. Jį gauna kiekvienas vaikas. Ne už pirmą vietą, o už drąsą, smalsumą, pirmuosius įveiktus kilometrus ir norą būti aktyviam.
Tokį požiūrį palaiko ir Tarptautinė sporto psichologijos draugija, rekomenduojanti vaikų sporte pirmiausia kurti aplinką, kurioje vaikai jaustųsi saugūs, nebijotų suklysti ir patirtų judėjimo džiaugsmą. Pasaulio sveikatos organizacija taip pat pabrėžia, kad būtent pozityvios ankstyvosios sporto patirtys yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių, ar žmogus išliks fiziškai aktyvus ir suaugęs.
Šiemet registracija į Wellkid vaikų važiavimą iki liepos 31 dienos yra nemokama. Organizatoriai kviečia šeimas pasinaudoti šia galimybe ir padovanoti vaikams ne dar vieną medalį, o tai, kas išlieka gerokai ilgiau – gerą pirmąją sporto patirtį ir norą vėl sėsti ant dviračio.
O riedėti čia gali visa šeima - Dviračių bendraminčiai „Velomaratone“ susitinka rugpjūčio 23 d. Kaip ir kasmet dalyvių laukia penki skirtingi važiavimai: „Sport“, „Semi-sport“, „Wellkid vaikų“ važiavimas, Riedlenčių, riedučių ir paspirtukų. Sporto projektas bendrai finansuojamas Vilniaus miesto savivaldybės biudžeto lėšomis.
Lietuvos komandų atrankas į UEFA turnyrus stebėkite specialiame futbolo transliacijų polapyje. Daugiau skaitykite futbolo naujienų skiltyje.
