Monstrų tramdytojo pravardę dėl paprastai daug stambesnių gabaritų oponentų tokiuose turnyruose gavęs kovotojas iš Tauragės puikiai prisimena lygiai prieš metus vykusio „Bushido Hero‘s“ turnyro išvakares, kuomet dėl rankos traumos buvo priverstas sėdėti žiūrovų tribūnose.
„Trečiąkart jau buvo atlikta kairės rankos riešo operacija ir esu patenkintas gydytojų darbu. Pavasarį kovojau Alytuje, dar dvi kovas turėjau Norvegijoje, dalyvavau ir Lietuvos laisvųjų imtynių čempione – viskas gerai, jokių skausmų ar pasekmių nejaučiu“, - džiaugėsi T. Pakutinskas.
Likus daugiau nei mėnesiui iki naujo išbandymo „Siemens“ arenos ringe Tomas filmavosi būsimam turnyro klipui, kur su biliardo lazda demonstravo savo taiklumą mušant kamuolius. „Tikrai tai nėra mano mėgstamas laisvalaikio užsiėmimas“, - kaip visada rimtai kalbėjo kovotojas. Prieš kamerą jam sunkiai sekėsi atsipalaiduoti – užtat ringe tauragiškis jaučiasi kaip žuvis vandenyje.
Ne kartą T. Pakutinskas džiugino kovos menų gerbėjus savo firminiu smaugimo veiksmu sutramdydamas grėsmingos išvaizdos varžovus. „Pirma kova buvo su mažesniu varžovu iš Moldavijos – sunkiai sekėsi. Tie varžovai virš 100 kg būna lėtesni. Gal dėl to jaučiu pranašumą. Tuomet kovoju stovėdamas, jie mėgina šokti į kojas, patys įkiša kaklą po pažasčia – stengiuosi smaugti ir nepaleisti“, - pasakojo jis.
Vilniaus Olimpiniame centre gyvenantis kovotojas daug laiko praleidžia ir su imtynininkais, ir su boksininkais, tad patirties ir patarimų surenka su kaupu. „Jau tris mėnesius stiprus pasirengimas vyksta. Kol kas iki maksimalios sportinės formos dar trūksta, bet lapkričio 14 dieną būsiu 100 proc. pasirengęs“, - tikino Tomas.
O kaip gali būti nepasirengęs? Juk gerbėjai ne tik iš Vilniaus klubo „Rings“, bet ir iš Tauragės autobusais važiuoja pažiūrėti, kaip T. Pakutinskas „monstrus vysto“. „Ką prieš mane pastato, tas gerai. Nedejuoju. Visąlaik nelaimėsi, kažkada reikia ir pralaimėti. Nesureikšminu, ar varžovas sveria 130 ar 110. Vistiek reikės kovoti ir savo darbą atlikti“, - kukliai kalbėjo pašnekovas.
Rytinė ir vakarinė treniruotės, valgis ir miegas – tokia kovotojo kasdienybė su viena laisva diena sekmadienį. „Jei nuo gatvės ateitum, tai būtų sunku, o kai visą gyvenimą tai tik ir darai – pripratęs. Nepasportuoji savaitę ar dvi, jau norisi kažko, pradeda skaudėti. Norisi daryti tai, ką gali geriausiai“, - tikino jis.
Kaip ir kiekvienas darbas, taip ir treniruotės išvargina, tačiau T. Pakutinskas savaitės be sporto niekaip neištempia: „Grįžtu į Tauragę pas tėvus – tai futbolą, tai krepšinį žaidžiu, tai į salę pasiboksuoti. Niekada negalvojau mesti sporto. Gal tik gavus traumą būna minčių – gana, jau viskas, bet greitai viskas pasikeičia, kai skausmas praeina.“
Paklaustas apie svajones, kovotojas tvirtino visada nori save parodyti – gal pavyks kur išvažiuoti, ir tuoj prisiminė, kad turėjo viliojantį pasiūlymą iš Norvergijos. „Jų kovų lygis labai aukštas, atvyksta ten amerikiečiai ir brazilai iš UFC lygos. Tik pagal jų sąlygas turėčiau gyventi Norvegijoje, o aš nenoriu palikti savo klubo – taip nepasiruošiu niekur, kaip Lietuvoje“, - aiškino Tomas.
Sportininkas neslėpė, kad tokių trenerių kaip Tadeušas Cholodinskis ir Valentinas Golubovskis reikia gerai paieškoti: „Kai pavargstu, tai jie ima šaukti, klykti – iš manęs treniruotėje jie 100 proc. viską iškrapšto. Čia pradėjau, čia ir pabaigsiu karjerą – niekur kitur nevažiuosiu“.
O karjera gali baigtis ir labai anksti, jei gausi sunkią traumą. T. Pakutinską žavi didelių traumų neturėjusio ir dar dabar sėkmingai Amerikoje besivaržančio 36 metų Egidijaus Valavičiaus pavyzdys, o pats norėtų ringe kovoti iki 33 ar 35 metų. „Vėliau tikrai negalvoju atsiriboti nuo sporto – eisiu vaikų treniruoti. Nesinori dirbti vairuotoju. Norisi tą patirtį kažkaip perduoti“, - mintis dėliojo Tomas.
O kad mintys būtų skaidresnės ir galva švaresnė T. Pakutinskas nusipirko keturatį: „Dabar atsipalaiduoju taip – kai grįžtu į Tauragę su draugais važinėjamės po tešlines. Tas pats sportas. Grįžti – išsimaudai ir krenti miegoti. Tai man ir hobis, ir laisvalaikis – viską užmiršti.“
