Libano sostinėje Lietuvos maratonininkė praleido keturias dienas, tačiau trečią kartą grįžti į karo purtomą šalį prie Sirijos nebenorėtų. „Bėgau Beirute 2011 metais. Palyginus mažai kas pasikeitė – tik prisidėjo daugiau kariuomenės gatvėse, - pasakojo maratone tempą trasos rekordo siekiantiems bėgikams palaikiusi Diana. - Bėgdama pastebėjau du paslėptus tankus – stovėjo už mūro sienos, nekalbu jau apie šaudymo angas. Ir visa tai centre, ne kažkur už miesto.“
Matyt dėl nestabilios situacijos šalyje į bėgimą neatvyko paprastai gausiai dalyvaujantys Kenijos ir Etiopijos sportininkai, o renginio ambasadorė, buvusi pasaulio maratono čempionė Paula Radcliffe, nuo dėmesio ir saugumo „mirtinai“ pavargo.
„Organizatoriai niekur neleisdavo iš viešbučio – į treniruotę veždavo autobusu, pabėgiojame, į autobusą ir vėl viešbutį. Keturias dienas visi kaip tie viščiukai broileriai – valgom, miegam bėgam, - juokėsi D. Lobačevskė. – Aišku, gal perdedu, incidentų per tą laiką nebuvo, bet tai, kad uždaro viešbutyje, neleidžia bėgti kada nori ir kur, tai baugina. Nepratę mes prie to.“
Įtampą maratoninkei didino per televiziją viešbutyje nuolat transliuojamos žinios apie sudužusį rusų lėktuvą, už lango kaukiančios sirenos, patikros punktai net pačiame viešbutyje. „Spaudė širdį matant prie viešbučio pabėgėles sires su vaikais. Matyt žinodamos, kad čia apsigyveno užsieniečiai, atėjo prašyti išmaldos – jas organizatoriai vijo lauk“, - pasakojo maratonininkė.
Diana žinojo, kur vyksta, ir jau pakilus lėktuvui į Beirutą rimtai svarstė, kodėl sutiko. „Iš tikrųjų savijauta buvo prasta, gal vietiniai pripratę prie to, bet man atmosfera buvo labai slogi. Labai džiaugiuosi, kad grįžau. Ačiū Dievui, viskas gerai“, - džiaugėsi bėgikė.
