REKLAMA
REKLAMA
Be to, ten jie lankė baseiną ir karatė užsiėmimus. Bet nebuvo jiems likimo lemta tapti „meilutyčiais“ ar „džekičanais“. Kai broliams suėjo po trylika metų šalia namų atsirado krepšinio aikštelė.
REKLAMA
„Ačiū dievui“, - sureagavo Kšištofas Lavrinovičius TV3 laidos „Svogūnų Lietuva“ studijoje, išgirdęs, kad neteks kalbėti apie krepšinį.
„Gal mūsų vaikai norės būti profesoriais... Ko tėvai nepasiekė, - ironiškai kalbėjo Kšištofas. – Mano pirmoji perskaityta knyga? Galvojate prisimenu? Manau, kad koks nors „bajavykas“. O kalbant apie karatė treniruotes, tai daugiau judesiukų išmokomo gatvėje negu jose“.
Visą pokalbį su K. Lavrinovičiumi žiūrėkite „Svogūnų Lietuvos“ siužete:
