Apie Ovidijų Varanauską šalies krepšinio gerbėjai išgirdo dar 2007-aisiais, kai su jaunučių rinktine jis iš Graikijos grįžo su Europos bronza.
„Savo profesionalią krepšininko karjerą būdamas aštuoniolikos pradėjau Vilniaus „Sakaluose“, - apie savo karjerą kalbėjo O. Varanauskas. - Vėliau žengiau žingsnį atgal į „Statybą“. Šis žingsnis atgal man leido žengti du į priekį – išvažiavau į Lenkiją. Dabar situacija buvo labai panaši: žaidžiau Italijoje, kurį laiką neturėjau klubo, o dabar keliauju į Prancūzijos trečią lygą“.
Mėnesį be darbo sėdėjęs krepšininkas jau laukia savo debiuto Prancūzijos NM1 lygoje, kur užims įžaidėjo poziciją „Gries/Oberhoffen“ komandoje.
„Neturiu kitos išeities. Kaip yra sakoma, taip susiklostė aplinkybės, neatsidūriau laiku ir vietoje. Tačiau tikiuosi, kad mano dabartinis scenarijus nuves link to, kur nuvedė „Sakalų“ ir „Statybos“ istorija – keliems spartiems žingsniams į priekį“, - sakė O. Varanauskas.
- Sezonas įsibėgėja, o pats kurį laiką buvai tiesiog stebėtojas.Psichologiškai turėjo būti nelengva?
- Iš pradžių atrodė, kad esu piktas ant viso pasaulio, jog manęs niekas neįvertina. Būdavo minčių, kad ir prastesni žaidėjai turi klubus ir savo vietas juose. Tai buvo pyktis. Tačiau po kiek laiko su tuo susitaikiau, atsirado mintys, kad nesu jau toks ir geras – pasitikėjimas savimi kažkur dingo. Supratau, kad turiu savyje atrasti motyvacijos ir išlaukti savo momento.
- Nemanai, kad meilė gatvės krepšiniui tau šiek tiek kiša koją?
- Aš pats taip nemanau. Reikia suprasti, kad gatvės krepšinio turnyrai vyksta tik vasarą. Jie padeda krepšininkui palaikyti tinkamą sportinę formą: žaidėjas nesiilsi, o dirba krepšinio ritmu. Tai turėtų būti vertinama teigiamai. Juk ne po obelim vasarą guliu pas močiutę, o sportuoju.
- Kaip atsirado aistra „3x3“ krepšiniui?
- Dabar belieka džiaugtis, kad kažkada žvelgę į tai tiesiog kaip į pramogą, sugebėjome tiek daug pasiekti. Su „Statybos“ chebra sugalvojome sudalyvauti elito grupėje. Tada iškovojome kelialapį į turnyrą Estijoje. Ten likome antri ir nuvažiavome į Prahą... Važiavome „for fun“. Tik kitą vasarą supratome, kad reikėtų žiūrėti į viską rimčiau. Sudalyvavome pasaulio čempionate. Pamatėme, kad viskas yra rimta, netgi FIBA į tai žiūri rimtai: piniginiai prizai, mąstoma apie olimpines žaidynes. Ši vasara mums nebuvo pati geriausia, nes šiek tiek susipjovė žaidėjų sezonai. Kaip bus kitą vasarą? Dar nežinau. Svarbu, kad tai yra profesionalu. Jau atsiranda Europoje komandos, kurios gyvena tik tuo. Turnyruose triumfuoja tokios komandos, kurios tam skiria labai daug dėmesio, laiko ir lėšų. O pas mus Lietuvoje to nėra. Šią vasarą keliavome ir sportavome už savo lėšas. Investavome savo pinigus, nieko nelaimėjome ir nesulaukėme palaikymo.
- Kaip manai, kodėl apie tai krepšinio šalyje niekas rimčiau negalvoja?
- Visas dėmesys yra skiriamas „5 prieš 5“ žaidimą. Mums buvo pateiktas argumentas, kad reikėtų palaukti, kol „3 prieš 3“ taps olimpine sporto šaka. Tai gali nutikti ir Tokijo olimpinėse žaidynėse – yra šansų. Gal tuomet atsirastų ir palaikymas, rėmėjai... O dabar niekas nesupranta ir niekam to nereikia. Kai bus laikas atsiras ir ekspertai, ir treneriai... Susitaikėme su faktu, kad visur važiuojame tik dėl savęs. Visi mano, kad tai tėra hobis, kad lengva yra žaisti: niekas nebandė, bet visi žino ir kritikuoja. Juk visuomenėje tvyro nuomonė, kad gatvės krepšinis yra tiesiog vaikų žaidimas.
- Ovidijau, niekada nesigailėjai, kad tapai krepšininku?
- Kai neturėjau klubo, kai viskas buvo dugne – tikrai apie tai pagalvodavau. Užduodavau sau klausimus „Kodėl tiek daug sportavai ir dirbai, jei dabar esi duobėje?“ Tada kiekvieną kartą prisimindavau, kiek gerų dalykų man davė krepšinis ir užduodavau sau kitą klausimą: „Ar tuos metus taip sunkiai dirbai ir sportavai tam, kad dabar pasiduotum ir galvotum, kad tai buvo klaida?“ Tikrai nesigailiu tapęs krepšininku. Krepšinis man davė daugiau negu atėmė.
- Ko išmokė tave gatvės krepšinis?
- Ten yra žaidžiama dešimt minučių. Tai priverčia suprasti, kad nė sekundės negali atsipalaiduoti. Jei atsipalaiduosi bent akimirkai – tave sulaužys. Privalai aikštėje kovoti sukandęs dantis.
- Esi įžaidėjas. Kaip su ja susidraugavai?
- Krepšinio mokykloje pirmaisiais metais aš buvau vienas iš aukščiausių komandoje. Tačiau vis vien jau tada buvau įžaidėjas. Nes treneris pamatęs mano tėvus pasakė, kad nebūsiu aukštesnis negu 190 cm. Turėjau pradėti žaisti įžaidėju. Tada man buvo šokas, nes norėjau žaisti lengvuoju kraštu. Tačiau mane nuleido ant žemės: „Nebent būsi super atletiškas, nežmoniškų fizinių gebėjimų“. Dabar esu dėkingas treneriui Gintautui Reginai, kad su pozicija draugauti buvau priverstas nuo vaikystės. Nuo mažumės buvau mokytas būti gynėju. Dabar galiu atvirai pasakyti, kad treneris G. Regina man viską davė, o po to ištraukė iš „Sakalų“, kai viskas ėjo žemyn. Jis man tada leido patikėti savo jėgomis. Už viską esu jam dėkingas.
- Kaip atrodė tavo treniruotės, kol neturėjai klubo?
- Rytais eidavau į salę, dirbau su kamuoliu. Pasidarbuodavau ir „štanginėje“ – čia ir kardio treniruotes atlikdavau. O vakarais treniruodavausi lauke – Pilaitėje – kur pradėjau, ten ir buvau grįžęs. Blogo oro treniruotėms niekada nebūna, todėl apsirengdavau ir keliaudavau atlikinėti pratimų į Pilaitės miškelį. Palaikydavau fizinę formą. Žinojau, kad turiu būti pasiruošęs kiekvieną dieną.
- Treniruočių lauke metu neaplankydavo prisiminimai iš paauglystės?
- Būdavo. Kai leisdavausi „Žaibo“ kalnu žemyn visada prisimindavau, kaip tuo pačiu keliu keliaudavau, kai mano buvo šešiolika. Pradėdavau galvoti, ką mąstydavau prieš dešimt metų leisdamasis tuo pačiu kalnu. Supratau, kad tuomet viskas buvo paprasčiau – tiesiog eidavau sportuoti, daugiau nieko nereikėdavo. Nei apie pinigus, nei apie ką nors kitą galvodavau... O dabar viskas yra kitaip. Leidiesi nuo kalno ir galvoji, kad reikia sportuoti, nes privalai išgyventi.
- Pinigai sugadina gyvenimą?
- Kiekvienas žmogus, kuris pajaučia didesnius pinigus, tuo momentu kiek pagenda. Bet tai žmonės supranta tada, kai krenta žemyn, kai pradeda skaičiuoti, kur tuos pinigus ištaškė. Mokėti elgtis su pinigais, juos suvaldyti – tai gyvenimo patirtis. Juk daugelis savo pirmuosius didelius pinigus ištaško į kairę ar į dešinę.
- Pameni pirmą savo gautą algą už krepšinį?
- Prisimenu. Tai buvo „Sakaluose“. Tuo metu treneris buvo Erikas Kučiauskas. Jis mane pasikvietė ir įdavė algą. Tai buvo 800 litų – man aštuoniolika. Man tai buvo nežmoniški pinigai. Buvau dvyliktokas. Kitą dieną visus pinigus susikišau į kišenes ir nuėjau į mokyklą: vaišinau visus bandelėmis ir kavom, ir saldainiais. Negailėjau pinigų. Tuo metu net nesupratau, kas yra pinigai. Man jų nereikėjo – džiaugiausi, kad žaidžiu LKL. O dabar niekada negailiu pinigų žmonėms, kurie jų neturi.
- Ar tada supratai, kad krepšinis - tavo kelias?
- Ne, tuo metu to nesupratau. Net „Statyboje“ nežinojau, kad krepšinis bus dalykas, iš kurio aš uždirbsiu pinigus. Tai suvokiau, kai išvažiavau į Lenkiją. Tada palikau namus, turėjau išmokti būti vienas svetimoje kultūroje. Tik išėjęs iš komforto zonos supratau, kad tai profesionalu. Juk mano pradžia – šiltnamio sąlygomis: žaidi „Sakaluose“, gyveni pas tėvus. Viskas ant lėkštutės būdavo padėta, niekuo rūpintis nereikėjo: nei valgyti gamintis, nei pinigų skaičiuoti.
- Ar buvo tavo gyvenime nuklydimų nuo krepšinio?
- Didelių nuklydimų nuo krepšinio nėra buvę. Bet gyvenimo būdo paklydimų būta. Kaip sakant, buvo vienu momentu per daug popamokinės veiklos savaitgaliais. Tai neilgai truko – gal mėnesį, nes pats pastebėjau, kad naktinėjimai, naktiniai klubai tikrai nepadeda. Supratau, kad tą laiką geriau praleisiu poilsiui ar treniruotėms. Gana greitai tai suvokiau. Daugiau nuklydimų nebuvo. Nes kiekvienas sportininkas turi suvokti, kad karjera nesitęs amžinai, o laikas nelaukia. Metai bėga, todėl reikia juos tinkamai išnaudoti.
