Kauno „Žalgirio“ vyriausiasis treneris Joanas Plaza vis labiau apsipranta Kaune. Tai jis papasakojo vakar į eterį sugrįžusiam „Žalgirio radijui“. Naujieji laidos vedėjai Vaidas Leliuga ir Reda Lišauskaitė iškamantinėjo trenerį įvairiomis temomis.
- Treneri, kaip sekasi įsivažiuoti į trenerio darbą Lietuvoje, treniruojant Kauno „Žalgirį“? – „Žalgirio radijas“ paklausė J.Plazos.
- Kaip jau daug kartų teko minėti – treniruoti Kauno „Žalgirį“ visų pirma man yra didelė garbė, o kartu tai yra ir didelis iššūkis bei galimybės man pačiam kaip treneriui. Visi aplinkiniai žmonės man padeda kuo greičiau čia apsiprasti, pažinti komandą, jaučiu labai didelį palaikymą.
- Pats esate iš Katalonijos. Ar buvo kokių nesklandumų treniruojant amžiną Barselonos varžovą Madrido „Real“?
- Iš tiesų, buvau pirmasis katalonas, treniravęs „Real“ komandą, nesvarbu, ar tai krepšinio, ar futbolo ekipa. Tiek apie šią komandą, tiek apie žaidėjus galiu pasakyti tik teigiamus atsiliepimus. Kai tapau „Real“ vyr. treneriu, turėjome labai gerą sezoną, o ir laimėti mums pavyko beveik visus titulus, kuriuos tik galėjome. Dar kalbant apie Katalonijos-Madrido temą, galiu pasakyti, kad garsus treneris iš sostinės Aito Garcia Renesesas daug metų dirbo Barselonoje, todėl ir atvirkščias variantas nebuvo neįmanomas.
- Ne paslaptis, kad rungtynių būna visokių – ir sėkmingų, ir nelabai. Tad kaip jūs motyvuojate savo komandą, ypatingai po nesėkmingųjų?
- Visuomet sakau savo komandai, kad jie būtų ambicingi nepriklausomai nuo rungtynių baigties. Juk mus supa ir palaiko fantastiški gerbėjai, kurie tikisi iš jų geriausių rezultatų. Ir visai nesvarbu, kas yra mūsų varžovai – ar tai Eurolygos, ar nacionalinio čempionato komanda – aš visada akcentuoju tai, kad jie turi parodyti tai, ką gali geriausio tose rungtynėse.
- Ką galite pasakyti apie teisėjavimą? Ar jis skiriasi čia, Lietuvoje, ir Ispanijoje?
- Yra keletas skirtumų tarp teisėjavimo Lietuvoje, Ispanijoje ar, tarkime, Eurolygoje. Nuo to, kur žaidžiame, priklauso ir kokį žaidimą – grubesnį ar švelnesnį – galime naudoti. Lietuvoje, panašu, kontaktas nėra labai toleruojamas, todėl turime į tai atsižvelgti rungtynių metu.
- Žinau, kad jau esate išleidęs pirmąją savo knygą ir rašote naują. Kada galėsime ją išvysti? Galbūt net Lietuvoje?
- Antroji knyga jau yra baigta, beliko tik sulaukti, kada ji bus išleista. O tai planuojama padaryti dar artėjantį pavasarį. Ir iš tiesų, galbūt pavyks ją pristatyti ir Lietuvoje. Tereikia surasti vertėją ir redaktorių (juokiasi – Red.). Apskritai labai smagu, kad nors ir nesu rašytojas, tačiau žmonėms įdomu tai, ką aš rašau. Nors, prieš išleidžiant pirmąją knygą, teko susidurti ir su redaktoriaus prieš nosį užtrenktomis durimis, bet galiausiai mano pirmoji knyga tapo bestseleriu.
- Kokius lietuviškus patiekalus jau ragavote? Kurie jų jums patiko labiausiai?
- Teko valgyti cepelinus, atrodo gana keistai. Nes matęs prieš tai, kad į bulves būtų įdėta mėsa, bet man patiko. Taip pat ragavau lietuviškų desertų, bet pavadinimų dar negaliu atsiminti.
- Jūsų grafikas įtemptas, bet gal jau spėjote pasivaikščioti po Kauno miestą? Ar jis jums patiko?
- Teko vaikštinėti po Kauno senamiestį, taip pat lankiausi ir Druskininkuose, kiek mačiau, man viskas patiko. Turiu mažai laiko, atvykau čia padėti komandai ir dirbu 24 valandas per parą. Noriu padaryti ir parodyti kažką ypatingo ir naujo. Gal būt kai kam gali atrodyti, jog taip stengsiuosi tik pačioje pradžioje, tačiau krepšinis – mano gyvenimas.
- Kaip jums lietuviškas oras?
- Kol kas gerai, bet kuo daugiau klausiate, tuo labiau bijau tos žiemos (juokiasi – Red.). Iš tiesų keista, net visas komandos personalas mane gąsdino ir sakė, jog bus sunku išgyventi, minėjo, kad čia temperatūra žiemą siekia net -25 ar daugiau laipsnius šalčio, tuo tarpu Ispanijoje temperatūra nukrenta iki +3 laipsnių.
- Ar turėjote sutikimo vakarėlį? Ar buvo kažkokie sveikinimai kaip naujam komandos treneriui?
- Ne, jokių specialių sutikimų nebuvo. Mes švenčiame tik pergales, dažniausiai visą džiaugsmą palieku žaidėjams, o pats pasitraukiu šiek tiek į šalį, nes manau, jog tai jų didžiausias nuopelnas.
- Ką galėtumėt pasakyti „Žalgirio“ fanams?
- Galiu pažadėti, jog komandai atiduosiu visą save, suteiksiu galimybę didžiuotis savo komanda vėl ir vėl. Galbūt mes kada ir pralaimėsime rungtynes, tačiau stengsimės ir kovosime iki pat pabaigos. Varžovai turi bijoti atvykti į Kauną, nes arenoje jų lauks daugiau nei 15 tūkst. Sirgalių minia. Mes turime visiems parodyti, jog Lietuvoje krepšinis – daugiau nei žaidimas.
