Arvydas Macijauskas grįžta į krepšinį po keleto sezonų, kuriuos lydėjo traumos ir teisiniai ginčai su buvusiu klubu.
Šią vasarą snaiperis, dėl taiklių tritaškių pramintas Kalašnikovu, bandys ne tik atgaivinti savo krepšininko karjerą, bet ir padėti pamatus galimai naujai. A. Macijauskas sės į universiteto suolą kartu su kitais krepšinio specialistais, pasirinkusiais Europos krepšinio trenerių magistro studijas.
30-metis krepšininkas pasidalino mintimis apie trenerio profesiją ir savo galimybes šioje srityje.
– Esate dar vienas garsus Lietuvos krepšininkas, nusprendęs studijuoti šioje programoje. Kodėl ją pasirinkote?
– Metų juk daugėja, tačiau gyvenimas krepšinio žaidimu nesibaigia. Reikia žinoti tolimesnį savo kelią, kurti profesinius planus ateičiai. Man tai buvo „superinis“ pasiūlymas iš Lietuvos krepšinio federacijos, nusprendžiau pabandyti.
Kol kas sunku pasakyti, ar ateityje būsiu treneriu. Kaip sakoma, žmogus planuoji, o Dievas juokiasi iš tavo planų. Tačiau noriu likti prie krepšinio. Juk visi mes mėgstame daryti tai, kas yra malonu širdžiai, sekasi ir ką išmanome. Krepšinis yra mano sritis.
– Ko tikitės iš šių studijų?
– Įgyti teorinių žinių. Esu dirbęs su daug trenerių, matęs daug įvairiausių situacijų. Praktinės žinios, supratimas yra, tačiau yra ir spragų, kurias privalu užpildyti, norint tinkamai atlikti tokį darbą.
– Kokio trenerio propaguojamas žaidimo stilius labiausiai imponuoja?
– Negaliu sakyti, kad viskas priklauso vien tik nuo trenerio propaguojamo žaidimo stiliaus. Mano manymu, tokio dalyko, kaip sėkmės receptas, nėra. Juk yra trenerių, kurie, nors ir nebūna patys geriausi, tačiau laimi čempionatus. Taip pat yra ir puikių trenerių, kuriems nepavyksta iškovoti svarbiausių titulų. Daug priklauso nuo žaidėjų, žaidimo laiko, netgi sėkmė kartais daug lemia.
– Ar treneris A. Macijauskas norėtų savo komandoje turėti žaidėją A. Macijauską?
– Sudėtingas klausimas. Esu labai savikritiškas. Be to, priklauso nuo to, apie kurį A. Macijauską mes kalbame. Turėti Europos Macą, kuris buvo jaunas, stiprus, ambicingas, įmesdavo tritaškius – taip. Dabartinis Macas jau kitoks, traumos, šiokia tokia motyvacijos stoka...
– Kaip žaidėjas laimėjote daug titulų. Ar dirbdamas treneriu turėtumėte tokių pat ambicijų siekti panašių laimėjimų?
– Jei nusprendi tuo užsiimti, tuomet taip. Toks jau tas sportas yra. Turi nuolat tobulėti, stengtis aplenkti varžovus. Toks mano požiūris ugdėsi nuo jaunystės. Visada privalai įrodinėti sau, savo šeimai, aistruoliams, kad esi geresnis už kitus.
Krepšinyje nuolat vyksta mikrodvikovos, jų patirtis praverčia gyvenime. Stebi, analizuoji varžovą, ieškai būdų, kaip jį įveikti. Jei nepavyksta greičiu, jėga, tuomet reikia sumanumu. Manau, trenerio darbe viskas vyksta panašiai.
– Šias studijas taip pat pasirinko kiti Lietuvos rinktinės žaidėjai Linas Kleiza, Robertas Javtokas. Ką manote apie galimybes kartu su šiais krepšininkais atsidurti viename universiteto suole?
– Labai malonu. Ilgai nesimatėme, bus faina pabendrauti. Gal ir nusirašyti (juokiasi).
