Iš 24-ių kovą Eurolygoje dar 2009-ųjų spalį pradėjusių komandų liko tik keturios. Dabar jos varžysis dėl pajėgiausio Senojo žemyno turnyro karūnos.
Į finalo ketvertą Paryžiuje Europos grandai susirinko atsinešę skirtingas istorijas. Vienokiais ar kitokiais būdais šie klubai įrodė, kad yra verti gegužės 7-9 dienomis susigrumti Prancūzijos sostinėje. Jų tikslas tik vienas – užimti Eurolygos nugalėtojų sostą.
Belgrado „Partizan“ – pelenės istorija
Dar prieš sezoną buvo kalbama, kad Serbijos čempionų patekimas į Eurolygos TOP-16 būtų vertinamas kaip geras pasiekimas. Tokie spėjimai – ne iš piršto laužti. Po puikaus pasirodymo pajėgiausiame Senojo žemyno turnyre „Partizan“ klubas buvo priverstas ne tik apkarpyti savo biudžetą, tačiau ir atsisveikinti su žaidėjais, kurie iki tol vedė Belgrado komandą į pergales.
Ekipos branduolį sudariusius Novica Veličkovičių, Milenko Tepičių ir Urošą Tripkovičių pakeitė kiti, ne taip gerai krepšinio gerbėjams pažįstami krepšininkai. Vis dėlto „Partizan“ įrodė, kad galima surinkti vieningą bei pavojingą komandą ir be milijonų švaistymo.
Sezono pradžia naujajai Duško Vujoševičiaus kariaunai buvo sudėtinga. Per pirmąsias ketverias rungtynes serbai įveikė tik vieną silpniausių Eurolygos ekipų Orleano „Entente“. Itin skaudžiai „Partizan“ komandą nubaudė Vilniaus „Lietuvos rytas“, „Siemens“ arenoje svečius sutriuškinęs 22 taškais – 78:56.
Lietuvos čempionų strategas Rimas Kurtinaitis tuomet netikėjo, kad nesunkiai įveikti varžovai vėliau prasibraus į patį Eurolygos elitą. Tačiau būtent po pralaimėjimo Lietuvoje, „Partizan“ stebėtinai atsitiesė ir po to patiesė Pirėjo „Olympiacos“, Malagos „Unicaja“ ir Stambulo „Efes Pilsen“.
TOP-16 etape Belgrado krepšininkai pateikė ne ką mažiau netikėtumų. Už jų nugarų liko ir nukarūnuotas turnyro čempionas Atėnų „Panathinaikos“, o ketvirtfinalyje serbai į paširdžius smogė apie finalo ketvertą užsisvajojusiai Tel Avivo „Maccabi“.
Sunku pasakyti, kaip „Partizan“ būtų nužygiavęs iki pat Paryžiaus, jei ne ištikimoji klubo sirgalių kariauna, Serbijoje svečiams kurdavusi tikrą pragarą. Nuo Belgrado komandos aistruolių antplūdžio lūžo ne tik „Pionir“, bet ir virš 20 tūkst. vietų talpinančios „Belgrado“ arenos.
Paradoksalu, tačiau prieš lemiamas kovas Eurolygoje „Partizan“ sugebėjo prarasti sirgalių armiją, kurios bijojo kiekvienas „duobkasių“ priešininkas. Klubo vadovai atsuko fanams nugarą ir po konflikto dėl bilietų į „Palais Omnisports“ areną, pastarieji atsisakė vykti į Paryžių bei likusioms sezono rungtynėms priėmė drastišką sprendimą – boikotuoti likusias komandos rungtynes šiame sezone.
„Partizan“ aistruoliai savo komandą palaikys Serbijos sostinėje, o jų numylėtiniai bus priversti kovoti be tvirtojo užnugario. Nors Belgrado krepšininkai galbūt ir neprilygsta galingesnėms CSKA, „Olympiacos“ ir „Regal Barcelona“ ekipoms, tačiau sunku nuspėti, ar D. Vujoševičius savo kišenėje neturi užsislėpęs dar vieno stebuklo.
Barselonos „Regal Barcelona“ – kandidatė Nr. 1 laimėti Eurolygą
Sėkmingas ir akiai patrauklus žaidimas tarsi užkoduotas po „Barcelona“ pavadinimu. Stebint ne tik „Regal Barcelona“ krepšinio, bet ir futbolo klubų žaidimą, galima susidaryti įspūdį, kad juose rungtyniauja identiški žaidėjai, besiskiriantys tik savo sugebėjimais futbole ir krepšinyje.
Katalonai visai neseniai Ispanijos čempionate pasiekė laimėtų reguliariojo sezono rungtynių rekordą. Tuo tarpu Eurolygoje Xavi Pasqualio auklėtiniai pirmą kartą suklupo tik TOP-16 etape. Po pralaimėjimo kita ir vienintelė likusi nesėkmė sekė tik ketvirtfinalyje. Susumavus abiejų turnyrų rezultatus „Regal Barcelona“ iš viso iškovojo net 50 pergalių ir suklupo vos 6 kartus.
Nors dažniausiai laiminčios ekipos demonstruoją gerą, tačiau ne itin akiai patrauklų žaidimą, apie Barselonos miesto klubą to pasakyti negalėtume. Pagal pelnomus taškus Eurolygoje ispanai nusileidžia tik Pirėjo „Olympiacos“, kuris šiemet pakeitė veidą ir pergales grindžia puolimu, organizuojamu tokių įžaidėjų kaip Theodoras Papaloukas ir Milošas Teodosičius.
Prie tokio „Regal Barcelona“ žaidimo prisidėjo ir kamuolio virtuozas Ricky Rubio, sugebantis paaštrinti atakas. Tiesa, puldama „Barca“ neužmiršta ir juodo darbo gynyboje. Įdomu, kad nė viena ekipa šiemet pajėgiausiame Senojo žemyno turnyre katalonams dar neįmetė daugiau nei 80 taškų.
Pralaimėjimų kartėlį retai patirianti „Regal Barcelona“ greičiausiai demonstruoja aukščiausio lygio krepšinį šiame sezone, tačiau komandos gerbėjai neturėtų būti pernelyg ramūs – jų numylėtiniai dar neegzaminavo kitų dviejų finalo ketverto dalyvių, turinčių realius šansus užimti pirmąją vietą – Maskvos CSKA ir Pirėjo „Olympiacos“.
Maskvos CSKA – pasikeitęs veidas, bet ne rezultatas
Maskvos krepšininkai sezoną pradėjo gerokai atsinaujinę. Galima teigti, kad armiečių ekipa praktiškai visiškai pakeitė savo veidą. Nors CSKA paliko tik trys svarų indėlį į rusų žaidimą įnešę legionieriai (Erazemas Lorbekas, Terrence'as Morrisas ir Nikos Zisis, – aut. past.), sunkiausia Ramūno Šiškausko klubui buvo susitaikyti su Ettores Messinos netektimi.
Italas Rusijos čempionų gretose buvo ne šiaip treneris. Paprastai daugiausia laurų atitenka atskiriems žaidėjams, tačiau visos CSKA pergalės buvo siejamos tik su E. Messina. Vis dėlto išaušo diena, kuomet krepšinio profesoriumi tituluojamas strategas nutarė palikti Maskvą. Susitraukus CSKA piniginei ir atsisveikinus su keliais krepšininkais bei pačiu E. Messina Rusijos čempionams nebuvo piešiama graži ateitis. Vis dėlto skeptikai buvo nutildyti.
Tiesa, pirmieji CSKA žingsniai, vadovaujant Jevgenijui Pašutinui, buvo tarsi vaikščioti besimokančio vaiko. Tik paskutinę sekundę palaužtas Atėnų „Maroussi“, nesėkmės prieš Tel Avivo „Maccabį“ ir Romos „Lottomaticą“, o rusai po trijų turų atsidūrė dar neregėtame dugne – priešpaskutinėje grupės vietoje.
Tačiau tuomet, atrodo, CSKA stovykloje įvyko esminės permainos. Po prasto sezono starto maskviečiai iškovojo dešimt pergalių iš eilės bei nesėkmės kartėlio nepatyrė keturis mėnesius. Tiesa, atsinaujinusiame veide pastaruoju metu ėmė rodytis vis daugiau įbrėžimų. Rusijos čempionate J. Pašutino auklėtiniai „įsigudrino“ pralaimėti tris sykius iš eilės, o tai prieš Eurolygos finalo ketvertą optimistiškai nenuteikia.
Vis dėlto šių įdrėskimų žaizdos gali jau netrukus užgyti. Žiniasklaidoje pasirodė versijų, kad CSKA strategas tiesiog eksperimentavo ir ruošė naujas schemas kovoms Paryžiuje. Ar tai tiesa, bus galima įsitikinti jau pusfinalio dvikovoje.
Pirėjo „Olympiacos“ – pagaminta 2008 m.
2008 metais dėl Pirėjo „Olympiacos“ komandos pakvaišę broliai Angelopoulosai nutarė sukurti brandų ir kokybišką produktą. Nors ir ankstesniaisiais sezonais „raudonųjų“ žaidėjų sąraše netrūkdavo garsių pavardžių, iš jų sugniaužti tvirto kumščio, galinčio patekti tarp keturių stipriausiųjų, niekaip nepavykdavo.
Tačiau 2008 m. atėjo lemtingoji vasara, kurios metu Panagiotis ir Giorgos Angelopoulosai savo žemėse nutarė pasėti sėklą, nuo kurios po kelerių metų būtų galima nuimti gausų derlių.
Pirmasis „Olympiacos“ vadovų žingsnis – į klubą priviliotas NBA pirmenybėse pasižymėjęs puolėjas Joshas Childressas. Graikijos vicečempionų gretas taip pat papildė tokie Europoje patikrinti žaidėjai kaip Nikola Vujčičius, Theodoros Papaloukas ir Yotamas Halperinas. Naujokus prijungus prie ne ką prastesnių senbuvių „Olympiacos“ netrukus buvo minimi kaip vieni Eurolygos favoritų.
Nepaisant įvairių kalbų, Pirėjo klubas nesiveržė išsišokti aukščiau bambos. Treneris Panagiotis Giannakis vis pažymėdavo, kad šiai kariaunai dar reikia laiko. Savo vaisių „Olympiacos“ davė jau pirmajame naujai sukurto produkto sezone. Graikai po ne vienus metus trukusios sausros galiausiai vėl prasibrovė į Eurolygos finalo ketverto varžybas, tačiau jose suspindėti naujai gimusiai Pirėjo komandos žvaigždei nepavyko.
Angelopoulosų ambicijos nemažėjo net ir po ne visiškai sėkmingo sezono, kuriame dar sykį buvo iškęstas titulų badas. Prie jau esamų žvaigždžių „Olympiacos“ pridūrė Denverio „Nuggets“ puolėją Liną Kleizą bei kelis kitus krepšininkus, sustiprinusius atsarginių suolą. Nors dėl sėkmingo lietuvio žaidimo Europoje kilo nemažai abejonių, krepšininkas atrėmė absoliučiai visas kritikų strėlės ir tapo tikru „Olympiacos“ pergalių kalviu.
Netrukus graikai ėmė demonstruoti čempionišką žaidimą bei labai rimtai grasinti visam Eurolygos elitui. Amžinus Atėnų „Panathinaikos“ varžovus dėl motyvacijos stokos kartas nuo karto bausdavo silpnesni priešininkai, bet Paryžiuje motyvacijos jau nepritrūks.
Po vieną žingsnelį link tikslo šiemet žygiavę „raudonieji“ jau pasiekė savo – po ilgos pertraukos susigrąžino Graikijos taurę. Galbūt bauginančiai P. Giannakio kariaunai po trylikos metų pavyks susigrąžinti ir Eurolygos nugalėtojų karūną?
Donatas Urbonas
