Per beveik aštuonerius metus Europoje amerikietis rungtyniavo skirtingose šalyse, augo kartu su komandomis ir iš arti matė, kaip formuojasi modernusis Europos krepšinis.
Amerikietis papasakojo apie gyvenimą Europoje, kelią į profesionalų krepšinį, sunkiausius karjeros momentus ir netikėtus dalykus, kuriais didžiuojasi labiausiai. Krepšininkas taip pat prakalbo apie savo charakterį, santykius su komandos draugais ir ateities planus už aikštės ribų.
– Taigi, Dustinai, jau keletą metų praleidai Europoje, bet esi iš Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV). Ko labiausiai pasiilgsti iš namų?
– Pirmiausia, žinoma, šeimos. Visi yra Pitsburge. Man pasisekė, kad jie galėjo atvykti manęs aplankyti kuriam laikui. Taip pat pasiilgstu draugų. Draugai, šeima ir amerikietiškas futbolas rudenį – tai turbūt labiausiai. Bet Europoje esu jau aštuonerius metus ir išmokau mėgautis laiku čia.
– Kai pradėjai žaisti krepšinį, ar jau žinojai, kad tapsi profesionalu?
– Tai visada buvo svajonė. Mano tėtis ir mama man nuo mažens įskiepijo, kad esu geriausias. Jie tarsi įdėjo man į galvą tokią iliuziją, ir aš visada tikėjau, kad vienu ar kitu būdu tapsiu profesionalu. Galimybė taip žaisti šių sirgalių akivaizdoje Europoje yra ypatinga. Niekada nemaniau, kad viskas bus būtent taip, bet galbūt turėjau svajonę. O dabar matyti, kaip ji išsipildo, yra svajonės išsipildymas.
– Ar prisimeni momentą, kai labiausiai pamilai krepšinį?
– Krepšinis visada buvo mano gyvenime. Žaidžiu nuo dvejų metų „Boys and Girls Club“ JAV. Man jis visada buvo mėgstamiausias, nes man patinka treniruotis. Nuo vaikystės išbandžiau tris sportus – beisbolą, kurio treniruočių nekenčiau, jos buvo nuobodžios, amerikietišką futbolą, o futbolas yra tiesiog sunkus. Todėl krepšinis visada buvo kaip ir mano meilė.
– Eurolygos pradžioje sakei, kad tiesiog nenorėjai būti atleistas. Kas tuo metu dėjosi tavo galvoje?
– Naujokams sunku gauti pirmą darbą Eurolygoje, bet dar sunkiau joje išsilaikyti. Mano tikslas buvo tiesiog likti ir turėti vaidmenį šiems metams komandoje ir pasižiūrėti, kas nutiks kitąmet. Nesitikėjau viso to, kas vyksta dabar. Tiesiog susitelkiau į save. Mano tikslas buvo žaisti kietai, kovoti. Jei būčiau buvęs atleistas, būčiau išėjęs kovodamas aikštėje. Gal tai šiek tiek toksiška, bet toks mano mąstymas – aš visada kažko bijau. Net lagaminų neišsikroviau iki trečio mėnesio. Aš turiu šią savybę, gal tai gera, gal bloga, gal tai kažkas, ką turiu pamesti po krepšinio, bet kol kas ji man padeda.
– Ar buvo momentas, kai suabejojai savo karjera?
– Nesakyčiau, kad kada suabejojau, bet buvo sunkių momentų. Pavyzdžiui, Paryžiuje buvau atleistas sezono viduryje, nors ten praleidau penkerius metus ir buvau kapitonas. Tai buvo labai sunku. Bet tokie momentai padarė mane stipresnį. Kadangi dabar žaidžiu Eurolygoje – tai svajonė. Jei čia nutinka kažkas blogo, žinau, kad tai niekis, palyginti su tuo laikotarpiu Paryžiuje, kai buvau žemiausiame taške, vykdamas į paskutinę vietą užimančią komandą Vokietijoje. Todėl jaučiuosi palaimintas galėdamas tai daryti dabar. Esu dėkingas, kad esu sveikas. Mano šeima mane stebi, visi yra sveiki. Todėl visa tai, ką darau šiuo metu, yra svajonė.
– Sakei, kad tavo darbas ne visada matomas statistikoje. Kiek tau svarbus įvertinimas?
– Aš tai daryčiau, net jei niekas nevertintų, bet čia tai ypatinga, nes sirgaliai supranta krepšinį. Jie mato pastangas. Kai kurie sakė, kad jei žaistų, būtų tokie kaip aš. Kai jautiesi vertinamas sirgalių, trenerių, organizacijos – norisi dar labiau stengtis. Jie supranta, kaip sunkiai dirbu kiekvieną dieną – tiek treniruotėse, tiek papildomai. Ir kai tai yra įvertinama, tai labai daug reiškia. Tu nori stengtis dar ir dar. Todėl noriu čia likti ir todėl man labai patinka čia žaisti.
– Sakoma, kad esi labai darbštus – ar matai save tokį? Ir kaip apibūdintum save, kaip žmogų?
– Kaip žmogus, esu labai smalsus. Taip pat labai darbštus. Esu susikūręs sistemas – tiek krepšinyje, tiek gyvenime. Mano sistema krepšinyje yra visiškai nusistovėjusi. Už krepšinio ribų taip pat turiu tam tikrą rutiną. Iš esmės susikuriu sistemas taip, kad net negalvoju, ar noriu kažką daryti, ar ne – aš tiesiog darau. Nėra taip, kad vieną dieną nenoriu ir praleidžiu. Ne – kiekvieną dieną ta pati rutina, jokių nukrypimų. Ir man tai patinka, todėl man tai daryti yra lengviausia.
– Greiti klausimai apie komandą. Kaip manai, kas daugiausiai kalba rūbinėje?
– Manau, visi žino, kad aš.
– O kas juokingiausias?
– Sirvydi (kreipiasi), kas juokingiausias? Jis žino, kad aš esu juokingiausias, nes daugiausiai kalbu – kiekiu, taip sakant. Esu „volume shooter“ (liet. žaidėjas, kuris meta daug metimų). Todėl esu ir juokingiausias, bet kartu turiu ir prasčiausius juokelius.
– Priešingai, tuomet, kas rimčiausias?
– Ulė. Jis kaip Gru (mėgdžioja) – visada susikaupęs.
– O kas emocionaliausias tuomet?
– Sylvainas turi daug emocijų – jis prancūzas, jie šiek tiek kitokie.
– O kas būtų blogiausias kambariokas išvykose? O gal jau buvo toks?
– Mes neturime kambariokų. Blogiausias kambariokas... nežinau. Lietuviai būtų geri. Gal Sylvainas, nes žinau, kad jis ilgai nemiegotų, o man tektų jį varyti iš kambario. Bet jis būtų smagus kambariokas. Iš tikrųjų neturime daug blogų vyrukų. Greičiausiai aš pats kažkam būčiau blogiausias kambariokas – žmones tikriausiai erzintų.
– Kodėl?
– Nes aš daug kalbu, o jiems tai nepatinka. Ypač lietuviams.
– Ne visiems lietuviams.
– Tiesa. Daugeliui čia. Bet jie geri žmonės. Pastebėjau, kad su lietuviais – kai pralauži ledus, jie tampa tavo geriausiais draugais. O amerikiečiai iš pradžių labai noriai bendrauja, bet paskui tiesiog nustoja. Per vieną vakarą atrodo, kad tampi geriausiu draugu, o vėliau net nepažįsti žmogaus. Man patinka, kad čia žmonės tikri – jei nenori kalbėti, tai ir nekalba, ir tai yra normalu.
– O kai nežaidi, ką veiki? Gal turi kokių hobių? Kas padeda atsijungti nuo krepšinio?
– Taip, jaučiu, kad nuolat einu į restoranus. Man patinka leisti laiką kavinėse. Taip pat darau įvairius dalykus kompiuteriu. Visada turiu kažkokių „side quests“ (liet. papildomų užduočių), domiuosi naujais dalykais. Man atrodo, kad jei nuobodu – tai blogai. Aš niekada nesijaučiu nuobodžiaujantis, visada kažką veikiu.
– Žiūrint į ateitį, kaip matai savo gyvenimą po kurio laiko? Ar dar svajoji apie NBA, kaip esi minėjęs anksčiau? Ir kaip dėl asmeninio gyvenimo – ar matai save kaip šeimos žmogų, ar nori vaikų?
– NBA labiau skirta jaunesniems vyrukams. Manau, kad radau savo vietą Europoje ir man čia labai patinka žaisti. Taip, noriu didelės šeimos – turiu keturis jaunesnius brolius ir seseris. Gal tai bus kitas žingsnis. Niekada nežinai. Bet tikrai noriu vaikų – galėčiau jų turėti jau vakar. Dabar, manau, tiesiog laukiu to momento.
– Kiek vaikų norėtum turėti?
– Sakyčiau, keturis, bet tuomet reikia pradėti greitai (juokiasi). Esu iš didelės šeimos ir manau, kad didžiausias turtas pasaulyje yra didelė šeima. To nepakeis nei pinigai, nei namai, nei automobiliai. Didžiausia, ką gali turėti, yra tavo broliai, seserys, šeima ir žmonės aplink tave. Tikiuosi, jei man pasiseks, vieną dieną turėsiu sveikus vaikus ir stiprią šeimą.
– Žvelgiant į tavo kelią, kuo labiausiai didžiuojiesi? Gal gali prisiminti įsimintiniausius karjeros momentus?
– Atvirai sakant, tai net nelabai susiję su krepšiniu. Po COVID išmokau prancūzų kalbą. Mokykloje man tai niekada nesisekė, bet su kelių korepetitorių pagalba išmokau pats. Tai turbūt vienas kiečiausių dalykų, nes galėjau geriau integruotis į šalis, kuriose žaidžiu. Turiu daug pasiekimų krepšinyje, bet šitas man ypatingas. Krepšinyje aš žinau, ką darau, o išmokti kalbą – tai visai kas kita. Tai turbūt vienas įspūdingiausių dalykų, kuriuos esu padaręs, ir tuo labai didžiuojuosi.
Sekite naujausius Eurolygos įvykius. Visas naujienas apie Eurolygą ir Žalgirio rungtynes rasite čia.
