Kas nori sužinoti, kaip atrodo Anglijos futbolo rinktinės ir „Machester United“ žvaigždės Wayne'o Rooney pasaulis, turės pakloti 25 eurus ant prekystalio.
Futbolininko biografija „Wayne Rooney – My Decade In The Premier League“ (Wayne'as Rooney – mano dešimtmetis „Premier“ lygoje) žada „tikrus“ žvilgsnius į trenerio darbą, drabužinę ir aprašo neapsakomą jausmą, kai kamuoliui kirtus baltą vartų liniją 76 tūkst. sirgalių skanduoja tavo vardą.
Rugsėjo 13-ą dieną rinkoje pasirodysiančioje knygoje įžanginį žodį parašė „Manchester United“ treneris seras Alexas Fergusonas. Britų leidinys „Mirror“ jau spausdina ištraukas iš W. Rooney biografijos. Pateikiame įdomiausias jų vietas, kur puolėjas kalba apie savo antsvorio problemas, kasdieninius skausmus, traumų ir karjeros pabaigos baimę.
„Liepos pradžia: pirmoji pasirengimo diena. Esu toks pat kaip ir daugelis kitų vaikinų per atostogų savaites šiek tiek priaugau. Jei nesitreniruoju savaitę, priaugu du tris svarus (svaras – apie kilogramą), tačiau kai šįkart pradėjau vėl treniruotis buvau šokiruotas.
Svarstyklės treniruoklių salėje man sakė, kad šįkart priaugau pora svarų saugiau nei tikėjausi – septynis!
Prisiminiau: gal pora kartų daugiau išgėriau. Esu kresnas. Nesu toks kaip Ryanas Giggsas – iš kaulų ir plonyčių raumenėlių. Lengvai priaugu svorio. Tai nėra problema. Nėra taip, kad treneris visą laiką žiūrėtų per petį ir laidytų juokelius, kad valgau per daug sumuštinių su bulvytėmis.
Kaip puolėjas visuomet turiu daug dirbti. Turiu būti geriausios sportinės formos. Jei noriu žaisti, turiu būti visiškai pasirengęs. Jei nesu pasirengęs, iš karto matosi. Galbūt būtų kitaip, jei būčiau koks centro gynėjas. Galėčiau truputį pasislėpti, padaryti keliais sprintais mažiau ir taip prasmukti. Tačiau kai esi puolėjas, nėra vietos, kur galėtum pasislėpti.
(...)
Turiu taip juodai dirbti, kaip tik galiu, kitaip treneris mane pakeis arba neleis į kitas rungtynes. Šioje komandoje nėra vietos tiems, kuriems nesiseka ar kurie nėra pirmieji.
Kai kalbama apie mitybą, visi futbolininkai žino, ką jiems leidžiama valgyti, o ko – ne. Vis dėlto kartais mes sau leidžiama nedidelį komfortą. Manau, nėra problema, jei sezono metu kartais suvalgai kokį užkandį. Visuomet klube yra žmonių, su kuriais galiu kalbėti apie dietą, jei noriu.
(...)
Fiziškai per visus tuos metus tapau savotišku taranu. Nuolat susiduriu su gynėjais, panašiais į „transformerius“, mano raumenys dėl daugybės griuvimų nuolat sumušami. Kai rytais atsikeliu, kokį pusvalandį vargstu, kol galiu normaliai išsitiesti ir eiti. Viską skauda.
Dabar viskas kitaip nei anksčiau, kai buvau jaunas berniokas. Anksčiau, kai rungtynės su „Everton“ ar kita komanda praeidavo, norėdavau toliau tęsti. Futbolas paliko pėdsakus ant mano kūno, nes mano žaidimas paremtas greičiu, jėga ir intensyvumu.
Kaip ir kiekvienas kitas žaidėjas bijau gauti traumą, dėl kurios turėčiau baigti karjerą. Galėčiau būti geriausios sportinės formos gyvenime, tačiau vieną dieną viena pražanga gali mane priversti skelbti apie karjeros pabaigą.
Viskas būtų baigta. Tačiau tai rizika, su kuria kiekvienose rungtynėse turiu iš naujo susitaikyti. Žinau, kad futbole ilgos karjeros nepadarysi, bet kuriuo metu gali nutikti kažkas nenumatyta.
Norėčiau pats nuspręsti, kada baigti žaisti futbolą, o ne leisti tai padaryti kažkokiam fizioterapeutui ar varžovo kojai.“
Sužeistas W. Rooney (nuotr. SCANPIX)
