Po smagaus laiko su vaikais SKM.LT pakalbino buvusį Vilniaus „Ryto“ krepšininką, su kuriuo buvo kalbama apie grįžimą į Vilniaus komandą, vaikystės prisiminimus, karjeros pabaigą.
– Pats baigėte krepšinio mokyklą Vilniuje – kokius esminius skirtumus galėtumėte išskirti tarp krepšinio mokyklos laikų, kuomet jūs lankėte ir dabartinių krepšinio mokyklų?
– Vienas panašumų, su kuriuo krepšinio mokyklos susiduria iki dabar – salės trūkumas. Seniau būdavo Šarūno Marčiulionio sporto kompleksas (Raitininkų gatvėje – aut. past.), taip pat būdavo ir lyg šiol yra taip vadinamieji grąžtai (Vilniaus krepšinio mokyklos bazė – aut. past.), bet kol jos nesutvarkė, tai būdavo labai šalta, vaikščiodavome su pirštinėmis, jausmas buvo it vaikštome vos ne ant ledo.
Dabar vaikai turi geresnes sąlygas sportuoti. Vis dėlto norėtųsi, jog vaikams būtų dar geresnės sąlygos. Norėčiau, jog atsirastų dar viena sporto arena, kuri būtų patogioje vietoje ir leistų didinti vaikų užimtumą. Aišku, visi vaikai nebus krepšininkai, tačiau sportas tikrai padės gyvenime.
– Šiais laikais vaikinai renkasi keliauti žaisti bei mokytis į užsienį arba Kauno „Žalgirį“, ką reikėtų daryti „Rytui“, jog išsaugoti vietinius žaidėjus Vilniuje?
– Kaunas jau daugmaž susitvarkė savo sistemą, tačiau norėtųsi, jog Vilniuje įvyktų panašiai it Kaune, kur susijungė Sabonio krepšinio centras ir KM „Aisčiai“. Reikėtų išsirinkti vieną vadą ir paskui žiūrėti kaip geriau vaikam, kaip geriau „Rytui“. Manau, kad įmanoma susišnekėti, jog visiems būtų gerai.
– Pats „Ryte“ žaidėte 9 sezonus su pertraukomis. Ką tas laikotarpis reiškia jūsų gyvenime ir koks jums liko įsimintiniausias momentas per tą metų tarpsnį?
– Laikotarpis „Ryte“ reiškia labai daug, nes Vilniuje buvo praleisti geriausi mano metai. Labiausiai įsiminė 2009 metų sezonas, kuomet laimėjome viską. Tuomet tai buvo viena rimčiausių komandų, kuriose man teko žaisti.
– Kas jus vaikystėje motyvuodavo žaisti krepšinį ir kas dabar jus motyvuoja žaisti šį sportą?
– Vaikystėje augau Lentvaryje, krepšinį žaisdavome kiemo aikštelėje, o paskui taip išėjo, jog į krepšinio mokyklą atėjau labai vėlai – tik šeštos klasės pabaigoje. Mano tėtis žaisdavo krepšinį, jis nuo pat vaikystės mane visuomet imdavo kartu į savo rungtynes. Nors tėtis nebuvo toks žymus krepšininkas, tačiau žaisdavo antroje mėgėjų lygoje, kur atrodydavo labai gerai. Matydavau viską – kaip švenčiamos pergalės, tai tas nuo pat vaikystės traukė.
Taip pat tėtis mane vesdavosi į Vilniaus „Sakalų“ rungtynes, kurios vykdavo VRM‘e (Vilniaus kultūros, pramogų ir sporto rūmuose – aut. past.). Teko kartu stebėti ir „Statybos“ rungtynes. Atvažiavęs žaisti, sportuoti į Vilnių iškart užsikabinau, gan neblogai sekėsi, nors daug talento ir neturėjau. Teko viską pasiekti sunkiu darbu.
– Ar praėjusio sezono eigoje sukosi mintys apie karjeros pabaigą? Ar pavyks žaisti tiek, kiek Mindaugas Lukauskis, ar vis dėlto kabinsite batelius anksčiau nei jis?
– Meilė krepšiniui dar yra. Apie karjeros pabaigą dabar tikrai negalvoju. Buvo prieš tai metų, kuomet turi traumą vasarą, kurią gan ilgai gydaisi, negali pajudėti, tai tas glumina, o, kai baigi sezoną be traumų, tai nori žaisti. Iki keturiasdešimties žaisti planuoti nereikia, pagarba Mindaugui, nėra daug žaidėjų, kurie tiek ilgai žaidžia, bet viena trauma ir gali viskas pasibaigti. Vis dėlto bent metus dar tikrai žaisiu (juokiasi).
– „Ryto“ valdžia po truputį keičiasi, tačiau, jūsų nuomone, ko ateinančiame sezone reikėtų „Ryto“ komandai, kad ji galėtų mesti iššūkį „Žalgiriui“?
– Sunku kalbėti, kai nesu viduje, nežinau visų situacijų. Manau, jog Rolandas Jarutis, buvęs žaidėjas, su kuriuo kartu esame žaidę, gyvenę viename kambaryje, žinau jo charakterį, tai, manau, jis tikrai padės. Kiek suprantu šiuo metu reikia investicijų, o taip pat reikia toliau auginti savo žaidėjus.
– Anksčiau buvo gandas ir galimybė, jog Paulius Jankūnas prisijungs prie „Ryto“, tačiau ar buvo tokia galimybė, jog Steponas Babrauskas prisijungs prie „Žalgirio“?
– Buvo momentas, kuomet mane kvietė, bet aš niekada neišvykau, nenorėjau eiti. Tai buvo tais metais, kuomet „Žalgirį“ treniravo Ainars Bagatskis, agentas man minėjo, jog manimi domėjosi, bet aš to klausimo niekada nesvarsčiau.
– Su kokiu žaidėju labiausiai patiko žaisti vienoje komandoje? Kodėl?
– Ilgiausiai esu žaidęs ir bendravęs kartu su Artūru Jomantu, nuo pat 15-os metų, su juo yra smagiausia. Esame ilgai kartu žaidę ir ne kartą vienoje komandoje, jaunimo rinktinėse. Ir prieš jį žaisti yra smagu, ir su juo taip pat (šypsosi).
– Ar svarstytumėte galimybę grįžti į „Rytą“, jei gautumėte kontrakto pasiūlymą?
– Nereikėtų net svarstyti (juokiasi). Mano visi vaikai, mano šeima gyvena Vilniuje, tai aš dabar jaučiuosi it klajūnas.
– Kaip vertinate SKM darbą?
– Mačiau Alytuje vykusį penkiolikmečių finalą, kur SKM komandą treniravo Algirdas Milonas. SKM labai gerai tobulėja, į SKM treniruotes leidžiu ir savo sūnų. SKM atlieka titanišką darbą, tačiau norėtųsi, jog viskas būtų it vienas lopšys ir būtų viskas smagu.
