Po netrumpos pertraukos krepšinio batelius užsimovęs R. Šiškauskas prieš rungtynes pasidalijo kokį ryšį palaiko su krepšiniu ir kaip gerai atsimena paskutinį teisėjo švilpuką 2003 m. finalo rungtynėse.
Kiek jaudina jus šios rungtynės?
Jaudulio čia tikrai nebus, smagu susimatyti su visais buvusiais komandos draugais.
Kiek norisi šiandien laimėti?
Žiūrint, kaip jaunimas bus nusiteikęs (juokiasi). Šiaip, aišku, kad visada laimėti norisi. Aš manau, kad čia rungtynės bus daugiau dėl žiūrovų.
Kada paskutinį kartą žaidėte krepšinį?
Rimčiau tai prieš kažkur 8–9 metus (juokiasi). Krepšinio kažkaip nebežaidžiu.
Kokie jūsų ryškiausi atsiminimai iš 2003 m. čempionato?
Daug atsiminimų galima vardinti. Tiek atskiras rungtynes, tiek momentus. Aišku, finalinis švilpukas ir komandos sutikimas Kaune.
Kuo ypatinga buvo ši rinktinė jūsų akimis?
Joje buvo labai geras balansas tarp vyresnių ir patyrusių žaidėjų, jaunimo ir ambicingų energingų žaidėjų. Taip pat fantastiška
Buvo labai daug džiaugsmo, iškart po tų rungtynių dar visko nesupratome, bet visa tai ateina vėliau. Kai pamatai, kad tiek metų praėjo, o niekas daugiau nelaimėjo, supranti, ką nuveikei.
Ar į krepšį dar įdedate?
Dabar ne, bet jeigu pasportuočiau rimčiau – dar įdėčiau.
Ar dar pasižiūrite tų rungtynių vaizdo įrašus?
Ne, kažkaip nežiūriu. Bet man nereikia to, pakankamai neblogai dar atsimenu, kas vyko.
Ar iš to čempionato turite parsivežęs suvenyrų?
Ne, man svarbiausi prisiminimai. Medalis, be abejo, yra prie kitų apdovanojimų, garbingoje vietoje.
