Atmintis – tikrai ne pati stipriausia Vilniaus „Lietuvos ryto“ trenerio Rimo Kurtinaičio savybė. Po pirmųjų LKL finalo rungtynių Kauno „Žalgirio“ kapitoną Dainių Šalengą dėl nieko nelėmusio taiklaus tritaškio paskutinėmis mačo akimirkomis į šuns dienas išdėjęs strategas dievagojosi, jog jo auklėtiniai laikosi garbės kodekso. Tačiau kaip yra iš tikrųjų?
„Yra švaraus žaidimo taisyklės – mes nebesigynėme, pripažinome, kad pralaimėjome. Žaidėjai sveikino varžovus, visi susitaikė su galutiniu rezultatu, o tas metimas buvo lyg smūgis į nugarą. Buvau geresnės nuomonės apie D. Šalengą, – tada niršo R.Kurtinaitis. – Mūsų žaidėjai žino garbingo žaidimo taisykles – tokiais atvejais mes nepuolame. Kai lieka 5 sek., palaikome kamuolį, padedame jį ant parketo ir užjaučiame komandą, kuri pralaimėjo“.
Skamba tikrai gražiai. Bėda tik, kad darbai nuo žodžių skiriasi kaip diena ir naktis.
2009 metų gruodžio 20 diena, šio sezono LKL rungtynės, „Lietuvos rytas“ prieš „Techasą“ pirmauja 19 taškų (93:74), o iki mačo pabaigos yra likusios vos 7 sekundės – puiki proga R. Kurtinaičio auklėtiniams padėti kamuolį ant parketo ir paguosti varžovus. Deja, „garbės kodeksas“ šį kartą buvo interpretuotas kiek kitaip.
Siūlome prisiminti tą epizodą:
