Juk ne kartą esi girdėjęs patarimą nepasitikėti tuo, kaip prisimeni praeities įvykius. Bet dažniausiai mes visi galvojame, kad būtent kiti žmonės neteisingai prisimena praeitį, o va Tau tai tikrai negresia. Juk visai nemalonu suvokti, kad viskas, ką žinome apie pasaulį, yra grindžiama ydinga ir nelogiška prisiminimų saugojimo sistema.
Išorinės manipuliacijos
Neseniai JAV buvo atlikta apklausa, kurios metu paaiškėjo stulbinantis faktas – didelė dalis amerikiečių yra įsitikinę, kad jų šalies prezidentas išpažįsta islamą. Kaip, jei ponas Obama ne kartą žiniasklaidos priemonių buvo užfiksuotas geriantis alkoholį, valgantis kiaulieną?
Tačiau pasak „Pew“ centro tyrimo, beveik penktadaliui JAV gyventojų jų atmintis iškrėtė kvailą pokštą vien dėl to, kad įvairiose terpėse nuolat girdimi „žinovų“ komentarai, kad prezidentas Obama yra musulmonas.
Taip, niekas nenorės prisipažinti tapęs reklamos ar propagandos auka, bet tiesiog toks yra mūsų smegenų veikimo principas: jei daug kartų girdėsime vieną teiginį, galų gale imsime jį traktuoti kaip faktą.
Mokslininkai tai vadina „tiesos iliuzija“, tai reiškia, kad apie tam tikrus reiškinius nuomonę susiformuojame remiantis tuo, kaip dažnai apie juos girdime. Žmonėms patinka pažįstami dalykai, o jei koks nors melas yra nuolat kartojamas, jis tampa mums atpažįstamas ir mūsų atmintis jį įrašo kaip teisingą teiginį. Šia aksioma remiasi visa rinkodaros specialistų ir propagandos kūrėjų veikla.
Manai, kad jei atskleistum tiesą, viskas stotų į savas vėžes? Ne, moksliniai tyrimai rodo, kad jei jau duodame galvą nukirsti, kad 2 plius 2 nėra keturi, teisingos informacijos pateikimas nė kiek nepakeistų mūsų nuomonės, ir net kaip tik atvirkščiai – mes tik dar labiau įsikibtume į „savo“ teisybę. Žinai, kodėl taip yra? Ogi todėl, kad mums svarbiausia, jog mūsų įvaizdis (savo pačių akimis) liktų nesuteptas. Didžiausią reikšmę mums daro tai, kad ir toliau laikome save teisiais, o ne pripažįstame klydę.
Mūsų smegenys yra pusiau aklos
Dažniausiai esame įsitikinę, kad žmogaus smegenys yra neįtikėtinai sudėtingas mechanizmas, kuris gali daryti stebuklus, tačiau vizualinių dalykų prasme smegenys yra gana tingios, ir jei mūsų prisiminimuose trūksta kažkokios informacijos, jos tiesiog drąsiai ją „prikuria“. Geriausias (ir juokingiausias) pavyzdys yra taip vadinamas „Nematomos gorilos“ tyrimas.
Pirmiausiai pažiūrėk vaizdo įrašą ir suskaičiuok, kiek kartų „baltųjų“ komanda meta kamuolį.
Ar pastebėjai, kad žaidimo metu į „aikštelę“ išėjo gorila? Kas antras žmogus, žiūrėdamas šį siužetą, gorilos nepastebi! Ji pasirodė ekrane, bet žmonės jos nepamatė. Po to, kai jiems pakartotinai buvo parodyta juosta ir buvo paminėta, kad joje bus beždžionė, jie patvirtino, kad pirmą kartą jos nematė. Taip yra todėl, kad jie buvo paprašyti sekti kamuolį, o mūsų smegenys susikoncentruoja ties vienu objektu ir pasirūpina, kad visa likusi informacija būtų užpildyta (t. y. šiuo atveju jos užtikrina, kad gorilos aikštelėje nebuvo).
Šis principas galioja ir kasdieniame gyvenime. Įeini į biurą ir pastebi, kad administratorė šiandien atrodo labai seksualiai, bet nepastebi, koks yra jos telefono modelis, kokios spalvos yra jos kėdė, ar to, kad ant jos darbo stalo stovi dvidešimt stiklinių katinų. Visa tai Tu matei – ta prasme, kad akys sugeneravo šią informaciją, bet, kadangi šie objektai nepateko į Tavo dėmesio zoną, jų neprisimeni. O jei vėliau būtum paprašytas papasakoti, kaip jie tada atrodė, Tavo smegenys užpildytų atminties spragas.
Minėto eksperimento atveju šokiruoja tai, kad mes nepastebime net to, kas yra iš tiesų ryšku ir neįprasta (išdykusi gorila), ir mūsų smegenys tiesiog ištrina ją ir daro prielaidą, kad „čia nieko nėra“.
Dabar pagalvok, kiek praeities dalykų pateko į Tavo atminties „juodąją skylę“.
Mūsų smegenys tiesiog prikuria istorijų
Kontroversiškos istorijos nutiko Nadean Cool ir Beth Rutherford. Pirmoji mergina, lankydamasi pas psichologą, buvo įtikinta, kad ji priklausė satanistams, valgė kūdikius, vaikystėje buvo išprievartauta, matė, kad buvo nužudyta jos draugė, užsiiminėjo seksu su gyvūnais ir darė panašius baisius dalykus. Realiame gyvenime nė vienas minėtas faktas nebuvo įvykęs, tačiau Nadean buvo įtikinta, kad tai teisybė. Kaip psichologui tai pavyko? Tiesiog jis visą laiką tvirtino, kad mergina išstūmė šiuos faktus iš atminties, kol ji galų gale tuo patikėjo.
Panašus yra ir Beth Rutherford atvejis. Mergina taip pat lankėsi pas vieną bažnyčios tarną, kuris įtikino, jog ji užblokavo tai, kad ją nuolat prievartavo jos tėvas (kuris buvo dvasininkas) ir kad prievartavimo metu kartais ją laikydavo prispaudusi motina. Beth netgi „prisiminė“, jog patyrė du abortus. Vėliau medikų apžiūros metu buvo nustatyta, kad 22 metų mergina vis dar buvo nekalta ir kad niekada nebuvo nėščia.
Eksperimentai rodo, kad jei sutiktum žmogų, kuris Tave pažinojo vaikystėje, ir jis papasakotų kokią nors Tau nežinomą, bet pramanytą istoriją, smegenys tai suvoktų kaip realų įvykį, net jeigu jis niekada nebuvo nutikęs.
Pagrindinė mūsų smegenų manipuliacijos priemonė – vizualinė informacija
Apdorodamos informaciją smegenys panašius daiktus iš karto identifikuoja ir susieja – todėl, kai išvystame dalyką, kuris mums asocijuojasi su kokiu nors įvykiu, jis mus paskatina prisiminti visą istoriją. Labai paprasta – kas nors sušunka „gaisras“, ir mūsų smegenyse iš karto susikuria visa virtinė aspektų: vanduo, gesintuvas, bėgti, panika, gelbėtis.
Interneto portalas Slate.com neseniai nustatė vieną nepaprastą faktą – atsitiktiniams žmonėms jie parodė nuotraukas, kuriose buvo užfiksuoti fiktyvūs įvykiai, ir paklausė, ar jie pamena tai, ką rodo nuotraukos. Penkiolika procentų respondentų atsakė teigiamai. Vėliau apklausos rengėjai uždavė patikslintą klausimą – ar jie prisimena ne nuotraukas, o įvykį. 68 proc. apklaustųjų patvirtino, kad šį „neegzistavusį“ įvykį jie prisimena. Manoma, kad jų smegenys tiesiog spontaniškai iššovė atsakymą vien dėl to, kad kažkas jiems parodė nuotrauką – žmogus nepagalvojo, kad fotografija galėtų būti fotomontažas, o žmonės prisiekinėjo, kad prisimena „neramumus“, kuriuos iliustravo rodytas vaizdas.
