Pirmiausia, Paklusnioji iki pusės nusirengia. Šeimininkas įkiša ranką į kuprinę ir ištraukia ilgą, vidutinio storumo juodą nailoninę virvę. Paklusnioji suneria rankas už nugaros, riešus pridėdama prie priešingos alkūnės. Šeimininkas apjuosia Paklusniąją virve, suriša jos rankas, apsuka virvę aplink pečius ir suriša Paklusniosios riešus. Darbas daromas iš lėto. Galiausiai, Paklusnioji stovi priešais Šeimininką su rankomis, surištomis už nugaros ir gražia virvine pentagrama ant krūtinės. Paklusniajai užsegamas juodas odinis antkaklis. Paklusniajai numaunamos kelnės, paliekamos tik kelnaitės ir kojinės.
Paklusniosios transformacija į Namų Gyvūnėlę baigta. Namų Gyvūnėlė nuvedama prie viso ūgio veidrodžio.
- Gyvūnėle, ar tau patinka tavo naujoji išvaizda?
- Labai patinka, ačiū, Šeimininke.
- Labai gerai.
Gyvūnėlė parklupdoma ant kelių. Į antkaklį įsegama grandinė. Gyvūnėlė už grandinės iš lėto vedama į svetainę. Su surištomis rankomis, Gyvūnėlė turi atsargiai laikyti lygsvarą, kad nepargriūtų nuo stipresnio timptelėjimo, bet ji labai stengiasi ir nesudaro Šeimininkui nepatogumų.
Šeimininkas, atvedęs Gyvūnėlę į svetainę, nusega grandinę.
- Gyvūnėlė labai gera, kad pasitiko namo grįžusį Šeimininką. Šeimininkas dabar norės pailsėti.
Įjungiamas svetainėje esantis ekranas. Šeimininkas parenka filmą – Gyvūnėlei nepažįstamą, bet tikrai nestokojantį erotikos elementų. Gyvūnėlė klūpi ant kilimo prie sofos. Gyvūnėlei į stiklinį dubenėlį įpilama vyno, į kitą - įberiama čipsų. Šeimininkas, pasirūpinęs savo užkandžiais ir gėrimu, atsisėda ant sofos. Gyvūnėlė atsisėda, prisiglaudžia prie Šeimininko kojų. Šeimininkas paglosto Gyvunėlės galvą.
Išjungiama šviesa kambaryje, įjungiamas filmas. Gyvūnėlė žiūri filmą, sėdėdama prie Šeimininko kojų, retkarčiais pasilenkia ir lūpomis paima čipsų arba siurbteli vyno.
- Ar Gyvūnėlei patinka žiūrėti filmą?
- Taip, Šeimininke, labai.
Vyno Gyvūnėlės dubenėlyje liko nedaug, jį sunku pasiekti.Gyvūnėlė negali paprašyti Šeimininko įpilti dar - ji žino, kad jai priklauso tik tiek, kiek įpilta. Gyvūnėlė bando dubenėlį lūpomis šiek tiek pakreipti ant šono, kad vynas sutekėtų į vieną pusę, bet dubenėlis parvirsta ir vynas išsilieja ant kilimo. Šeimininkas sustabdo filmą. Atsistoja. Nužvelgia situaciją.
- Ką tu apie tai pasakysi?
Gyvūnėlė nudelbusi akis žemyn. Šeimininkas tvirtai suima Gyvūnėlę už plaukų ir atlošia jos galvą atgal. Gyvūnėlė žiūri į Šeimininką išgąsčio pilnomis akimis.
- Klausiu dar kartą, ką tu apie tau pasakysi?
- Atsiprašau, Šeimininke, aš netyčia.
- Bloga Gyvūnėlė.
Šeimininkas už plaukų nutempia Gyvūnėlės veidą prie kilimo, ir patrina Gyvūnėlės veidą į išlietą vyną.
- Žiūrėk ką padarei. Sugadinai Šeimininko mėgstamą kilimą. Dabar turėsi klūpėti prie Šeimininko kojų ant kieto parketo.
Šeimininkas pakelia Gyvūnėlės veidą aukštyn. Gyvūnėlė pakelia akis, žiūri į Šeimininką gailiu žvilgsniu.Gyvūnėlė gauna aštrų kirtį delnu per veidą. Veidą nutvieskia karštis, žandas paraudonuoja.Šeimininkas, sugriebęs Gyvūnėlę už plaukų, veda ją prie kitoje svetainės pusėje esančio fotelio – kvadratinio, juodos odos, be atlošo ar ranktūrių. Gyvūnėlė be jokių ceremonijų perverčiama ant fotelio, žiūri į grindis kitoje fotelio pusėje.
Šeimininkas išeina į miegamąjį. Už kelių sekundžių grįžta. Gyvūnėlė nedrįsta žiūrėti, laiko žvilgsnį įsmeigtą į parketą. Iš pažįstamo švilpesio, perskrodusio orą, supranta, kad Šeimininkas rankoje laiko rykštę.
- Ar Gyvūnėlė supranta, už ką ji bus baudžiama?
- Taip, Šeimininke.
- Gyvūnėlė turi parodyti supratimą, įvardindama savo prasižengimą.
- Gyvūnėlė baudžiama už tai, jog sugadino Šeimininko mėgstamą kilimą.
- Teisingai. Ateityje Gyvūnėlė bus atsargesnė su maistu, kuris jai duodamas.
Šeimininkas delnu perbraukia per Gyvūnėlės užpakalį, patrindamas jį, sušildydamas. Tuomet delną uždeda ant Gyvūnėlės žemesnės nugaros dalies, prispausdamas ją prie fotelio. Dešine ranka Šeimininkas užsimoja, iškeldamas rykštę virš Gyvūnėlės užpakalio. Pasigirsta oro švilpimas, skardus rykštės smūgis ir nesuvaldomas Gyvūnėlės klyktelėjimas iš skausmo. Šeimininkas užsimoja. Švilptelėjimas, smūgis, klyksmas.
- Gyvūnėlė turi rodyti apgailestavimą - Gyvūnėlė atsiprašys už savo elgesį po kiekvieno kirčio.
Švilptelėjimas, smūgis, klyksmas.
- Atsiprašau, Šeimininke.
Šeimininkas šypteli. Švilptelėjimas, smūgis, klyksmas.
- Atsiprašau, Šeimininke.
Gyvūnėlės sėdmenys ryškiai paraudę. Švilptelėjimas, smūgis, klyksmas.
- Atsiprašau, Šeimininke.
Gyvūnėlės kojos nenustoja drebėti. Švilptelėjimas, smūgis, klyksmas.
- Atsiprašau, Šeimininke.
Gyvūnėlės skruostais pradeda bėgti ašaros. Švilptelėjimas, smūgis, klyksmas.
- Atsiprašau, Šeimininke.
Švilptelėjimas, smūgis, klyksmas, pereinantis į verkimą. Gyvūnėlė nebesugeba ištarti nė žodžio, tiesiog garsiai aimanuoja pro ašaras. Šeimininkas atsitraukia nuo Gyvūnėlės.
- Tikėkimės, kad ateityje tai nepasikartos.
Šeimininkas lėtais žingsniais žengia link miegamojo.Pusiaukelėje, Šeimininkas švilpteli Gyvūnėlei, taip nurodydamas sekti iš paskos.Gyvūnėlė iš lėto, sukaupusi jėgas, atsikelia nuo fotelio ir drebančiomis kojomis keliaklūpsčiauja paskui Šeimininką į miegamajį. Praėjusi miegamojo tarpdurį, Gyvūnėlė pamato Šeimininką nusirenginėjantį.
- Geras Gyvūnėlės veislės bruožas yra tas, kad baudžiama ji susijaudina. Todėl Šeimininkas ją ir pasirinko.
Šeimininkui net nereikia pridėti rankos prie Gyvūnėlės kelnaičių - akivaizdu, kad jos šlapios. Šeimininkas sugriebęs Gyvūnėlę už plaukų, palenkia jos galvą žemyn ir paguldo jos veidą ir pečius ant miegamojo kilimo. Kita ranka Šeimininkas numauna Gyvūnėlės kelnaites žemyn iki jos kelių. Šeimininkas šypsosi, nužiūrėdamas aukštyn iškeltą Gyvūnėlės užpakalį, paraudusį nuo bausmės, bei šlapią Gyvūnėlės katytę.
- Už gerą elgesį Gyvūnėlė gautų Šeimininko pimpalą į užpakalį - ten, kur jai labiau patinka, ir patirtų didžiulį orgazmą. Tačiau šiandien Gyvūnėlė orgazmo neverta, o Šeimininkas kruš jos katytę.
Šeimininkas seilėmis sušlapinęs savo pimpalo galiuką atsiklaupia virš Gyvūnėlės ir įeina į jos vidų. Šeimininko klubai prisiliečia prie dar skausmingų Gyvūnėlės sėdmenų, taip Gyvūnėlės juntamą malonumą sumaišydami su skausmu. Gyvūnėlė suaimanuoja. Šeimininkas šypteli .Klubų atitraukimas atgal ir greitesniu judesiu atliekamas dar vienas pervėrimas Šeimininko pimpalu. Gyvūnėlės malonumas lygia dalimi maišosi su skausmu, juntamu Šeimininko klubams liečiantis prie sėdmenų. Gyvūnėlė supranta, kad šis pojūtis sunkiai jai suteiks orgazmą, tačiau būtent toks ir yra Šeimininko tikslas - pasinaudoti Gyvūnėle, nežiūrint į jos patiriamą malonumą.
Šeimininko judesiai pagreitėja, darosi ritmiškesni. Pavienės Gyvūnėlės aimanos po truputį pereina į vieną pratisą aimaną. Tačiau Gyvūnėlės sėdmesnys, matomai susitaikę su situacija, apmiršta ir lieka tik Gyvūnėlės jaučiamas malonumas. Malonumas persiduoda į pilvą, tuomet į krūtinę. Gyvūnėlės kojos pradeda drebėti, šįkart nebe iš skausmo, o taip pat iš malonumo. Gyvūnėlės aimana įgauna kitą atspalvį - skausmas balse visiškai pranyko ir liko tik aimana, skirta padėti protui priimti pojūčius.
Gyvūnėlė pažįsta Šeimininką ir žino, kad jo orgazmas artėja. Tačiau, ko ji labai bijo, Gyvūnėlė jaučia, kad ir jos pačios kūnas neišvengiamai artėja prie to paties. Už Orgazmą be Šeimininko leidimo ji būtų labai skausmingai nubausta. Šeimininkas, prieš pat ateinant orgazmui, ištraukia savo pimpalą iš Gyvūnėlės ir, palydėdamas garsia gilia aimana, išlieja sėklą ant Gyvūnėlės sėdmenų bei apatinės nugaros. Šis pojūtis pereina per Gyvūnėlės odą, privesdamas ją prie pat jos pačios orgazmo. Vienintelis dalykas, kuris ją sustabdo yra netikėtas, aštrus šeimininko kirtis ranka per jautrią vietą, likusią nuo bausmės.
Gyvūnėlė garsiai suaimanuoja, suprasdama, kad tai yra viskas, ką ji gaus šįvakar.
Šeimininkas šypsosi, nužiūrinėdamas nubaustą ir išnaudotą Gyvūnėlę. Iš kito kambario galo jis atneša Gyvūnėlės antklodėlę ir numeta ją link Gyvūnėlės, taip parodydamas, kad Gyvūnėlė miegos taip, kaip Šeimininkas ją paliko po išnaudojimo.
- Rytoj Gyvūnėlė apsieis be pusryčių. Taip ji išmoks labiau gerbti maistą, kuris jai duodamas.
Šeimininkas išjungia šviesą.
Suaugusiems.lt - Vibratoriai
