Niekada net susapnuot man niekas nežadėjo, kad galėsiu žiūrėt į mylinčias mėlynas akis, tas akis, kurių turbūt visais širdies vingiais troškau.
Niekas man net nesakė, kad galėsiu naktimis glaust tas rankas prie krūtinės, kurių tiek laiko man reikėjo. Niekada net mano minčių laipsnis, nebūtų pakilęs iki tiek, kiek mano temperatūra pakyla prisiglaudus prie tavęs. Ar kada aš suprasiu, ką turiu? Nes visą tai – man sapnas.
Aš galiu šypsotis rytais, kai šviečia saulė, stovint tavo balkone, kai mus abu uždengia dūmai.
Aš galiu truputį suklykt, bėgdama nuo lietaus, kartu su tavimi ir spardydama rudeninius lapus.
Aš galiu garsiai juoktis, kai apmėtau tave sniegu ir matyt tave besišypsantį, stengtis bėgt, bet aš nenoriu, noriu kad sugautum ir vėl apkabintum.
Man kartais pritrūksta ašarų, kai noriu pasakyt tiek daug.
Man kartais pritrūksta liūdesio, kai beprotiškai sunku tave palikt.
Bet man niekada nepritrūks to juoko, kai mane kuteni, parvertęs ir aš klykiu iš laimės, kad tu vėl šalia.
Man visada užteks šypsenos, kuri gali tave sušildyt, kai pamatau tave pro autobuso langą.
Aš virpu kiekvienu kūno lopinėliu, kai iš ryto prabudus, matau tave šalia. Kai nuo lūpų nenublanksta šypsena, kai galiu liest, prisiglaust ir pabučiuot.
Ar kada pagalvojau, kokia meilė yra, kartais savęs paklausiu, tyliai, kad nepažadinčiau drugelių. Taip. Dabar aš žinau, kokia ji yra. Ji apsusta pačiais brangiausias ir nuostabiausiais jausmais, kurie užplūsta ir leidžia širdį plakti greičiau.
Aš jau moku ja kvėpuot, o tu?
Aš noriu ja dalintis su visais, išmokyt mylėt ir leist parodyt, kad tai nuostabus jausmas. Aš galiu paimti drugelius į saują, paleisti juos, bet žinau, kad grįš, nes jie mano. Arba negrįš, nuskris pas tave ir bučiuos bučiuos bučiuos, kol aš sapnuosiu, kaip smarkiai galiu laikyti tave glėbyje.
Aš žinau, net jei mūsų keliai išsiskirs, aš tave susirasiu ir padėkosiu už tai, kad leidai suprasti, kokia esu, kokia moku būti, kad sugebu būti tokia pažeidžiama, tokia švelni, kad galiu būti kažkieno ir niekada negalvot apie ką kitą.
Visus savo tobulus ateities ketinimus patikėti žmogui, kuris saugo mano sapnus, kuris bučiuoja mano užmerktas akis, kurio lūpas jaučiu ant kaklo, kojų, rankų, akių, kaktos, plaukų, ausų, pėdų ir rankų pirštų. Kada niekada nenoriu apsilaižyt lūpų, bijau nublokšt tavo odos kvapą nuo jų.
Ar kada nors dar sugebėsiu taip mylėt?
Nemanau.
Nes dabar – visą savo širdį atiduodu tau ir ar gali būt kitaip? Niekada, mano mažyti, niekada.
Viską, ką turiu, ką jaučiu, ką galiu pasakyti, ką galiu turėti, ką gaunu, ką pavagiu ir ko niekam negalėjau patikėti – atiduodu tau ir neprašau nieko atgal, man užtenka tik tavo apkabinimo, tavo akių ir tavo šilumos.
Tu sušildai pačią šalčiausią žiemos naktį, kai tavo pirštai apgaubia mano kūną, suspaudžia ir nepaleidžia.
Snaigės dar kris ant mūsų blakstienų, pirmi pavasario lašai skęs mūsų lūpose, vasaros spinduliai kutens mūsų kūnus ir rudeninis vėjas kedens mūsų plaukus. Ir vėl žiema, apgaubs mus savo šalčiu, pavasaris dovanos mums pirmus lietaus lašus, vasara... Ir vis iš naujo iš naujo, tik kitaip... Vis labiau mylint.
Goda
