Vakarų Europoje seniai niekas nesivaržo su mylimu žmogumi aptarti savo ar bendrų finansinių reikalų. Kad apsaugoti savo ekonominius interesus tarp jaunavedžių sudaromos vedybinės sutartys.
Mūsuose vieno iš sutuoktinių iniciatyva pradėtas pokalbis apie pinigus dažnai iki šiolei laikomas kažkuo nepadoriu, leidžiančiu apkaltinti kitą gobšumu ar netgi amoraliu elgesiu...
Tačiau, kad ir ką bekalbėtume apie išsiskyrimo priežastis – tušti pažadai, neišsipildę lūkesčiai, neatsakingumas ir t.t. - labai dažnai, kad ir kaip būtų liūdna, ir pačią ryškiausią meilę sugriauna vis tie patys „piniginiai–prekiniai“ santykiai. Kartais niekaip nepavyksta įveikti šio išbandymo. Nepavyksta pereiti į kitą lygį. Beje, tokiais atvejais, paprastai išsiskiriama visiškai įsitikinus vienas kito kaltumu.
Mūsų vestuvių planavimo kompanijos „Vijolina“ darbuotojams, kartais tenka būti panašių istorijų liudininkais. Iš tiesų, tai labai gaila, kada jauni, gražūs, stiprūs, protingi ir, atrodo, mylintis vienas kitą žmonės, nusprendę sujungti savo likimus, ima klupti patys nesugebėdami rasti iš šios situacijos išeities. Kartais šios problemos juos pasiveja po santuokos įregistravimo ir sunku pasakyti, kuris variantas geresnis...
Pagalvojome, kad gal būt mes su Jūsų pagalba galime jauniems žmonėms padėti? Surasti ar išsaugoti savo Laimę. Įžvalgomis, patarimais, savo istorijomis ir patirtimi.
Jei ši iniciatyva susilauktų Jūsų, mieli skaitytojai, palaikymo, tai planuojame panagrinėti ir kitokias aktualias Jums problemas, kartu paieškoti optimalių sprendimo būdų.
Taip kad, labai laukiame Jūsų komentarų, atsiliepimų ir nuomonių. Vienybėje – jėga!
Šiandien pristatome vieną iš realių gyvenimiškų istorijų, pateikdami ją „iš vidaus“.
Ir gal ne taip svarbu yra pirštu parodyti - kas kaltas, kas teisus. Gal svarbiau yra pasidalinti mintimis, kodėl būtent taip pasisuka gyvenimas, kame priežastys, kur kieno klaidos ir kaip to išvengti ar pakreipti norima linkme...
„Aš visada norėjau gyventi gražiai: gyventi dideliame holivudiškų išmatavimų bute, du kartus į metus išvažiuoti į užsienį, rengtis Europoje, einant per Hyper Marketą dėti į vežimėlį viską, kas patinka, nekreipiant dėmesio į kainas. „Kiekvienas nori taip gyventi!“ - galite Jūs pasakyti susierzinęs.
Taip, nori kiekvienas, bet toli gražu ne kiekvienas daro viską, kas įmanoma, kad to pasiekti.
Aš niekada nenorėjau tokio gyvenimo kitų sąskaita. Jau pirmame kurse įnirtingai dirbau, o bebaigdama universitetą turėjau tris pajamų šaltinius.
Kad būti užtikrinta rytojaus diena, aš pabaigiau du aukštuosius ir lygiagrečiai visus tuos metus intensyviai dirbau.
Man nebuvo gaila darbui nei dienų, nei vakarų ir netgi išeiginių, todėl aš visada žinojau savo triūso kainą. Darbštumas padėjo man nusipirkti butą ir pavažinėti po Europą. Bet, aš nenorėjau sustoti ties pasiektu – persikrausčiau į sostinę, gavau kreditą, nusipirkau butą gerame rajone.
O, ateityje laukia kredito gražinimas, remontai, namų šeiminės paslaugų apmokėjimas, kelionė į rytus... Bet, tai yra tas gyvenimas, kurio aš noriu. Ir dėl kurio man ne gaila laiko darbui. Beje, darbui, kuris man patinka, kurį aš myliu.
Tačiau, daug dirbdama, aš nieko nenorėjau išlaikyti. Aš iš esmės negaliu pakęsti nieko neveikiančių parazitų, gyvenančių kitų sąskaita. Bet, iš savo pirmojo draugo aš nereikalavau brangių dovanų, o turistines keliones ir kitas išlaidas apmokėdavau pati. Komunalines ir panašias išlaidas mes dalindavomės pusiau.
Bet, to pasirodo, nepakako. Jis taip pat norėjo gyventi gražiai. Gyventi gražiai mūsų šalyje dirbdamas tik viename darbe viduriniosios grandies vadybininku. Papildomų darbų jis taip pat imtis nenorėjo, nors galimybių buvo daugiau negu pakankamai. Priešingai, jis norėjo, kad visi vakarai, išeiginės ir atostogos priklausytų jam.
Ar reikia sakyti, kad „gražiam gyvenimu“ jam nuolat trūko pinigų? Ir ne šiaip sau trūko. Jis amžinai iki ausų būdavo paskendęs skolose, pasitaikydavo, kad pinigų pristigdavo elementariems dalykams – transportui ir maisto produktams. Todėl „pusines“ išlaidas dažniausiai reikėdavo apmokėti man, o kai pas jį kartais atsirasdavo pinigų, jis man juos „gražindavo“.
Tačiau, jo supratimu, jei aš nebūčiau tokia „gobši sterva“ ir jei nors kiek jį mylėčiau, tai dosniai dalinčiausi su juo savo pinigais, pati apmokėčiau išlaidas, kai jo lėšų tam nepakaktų. Ir iš viso, „mažiau turėčiau užsiciklinti ant pinigų“.
Bet, ką reiškia „mažiau užsiciklinti ant pinigų?“ klausdavau aš savęs. Ar tai reiškia neskaičiuoti savo pajamų, nevesti apskaitos, neplanuoti pirkinių ir gyventi šia diena bei visiškame neužtikrintume? Tokio neapdairumo, sulaukusi 27-rių, aš tiesiog negalėjau sau leisti.
Ir tada nusprendžiau, kad nenoriu išlaikyti vyrų.
Nei dalinai, nei visiškai. Ir galite mane vadinti kiek norite feministe – feminizmas čia nieko dėtas. Tiesiog, kaip jau aš sakiau, negaliu pakęsti parazitų išlaikytinių.
Aš nenoriu viena mokėti už butą, už bendrą poilsį, už maisto produktus, už butelį vyno ir tortą, einant į svečius, aš nenoriu apmokėti jo mobilaus telefono sąskaitų ir pirkti jam kostiumo sesers vestuvėms. Taip, aš gobši. Bet, aš pati užsidirbau kiekvieną litą, kuris yra mano piniginėje ar banko sąskaitoje. Aš geriau apmokėsiu telefono sąskaitas savo tėvams, nei išlaidausiu vyrams, kuriems užtenka sąžinės gyventi moters sąskaita.
Kada aš taip ryžtingai ir negrįžtamai atskyriau darbą ir meilę, man į galvą neatėjo nieko geresnio, kaip pinigus draugui skolinti. Aš daug skaičiau, kad žmonėms neverta praktikuoti tokios tarpusavio santykių formos, bet man atrodė, kad aš elgiuosi labai kilniaširdiškai duodama pinigų draugui skolon, kai jam toks poreikis atsirasdavo. Padovanoti jų aš negalėjau, o ir nenorėjau – pinigus aš taupiau naujam būstui.
O dabar pabandykite įsivaizduoti, su kokiais vargais man tekdavo tuos pinigėlius paskui „išmušinėti“...
Kada aš apie tai imdavau kalbėti – tai geriausiu atveju draugas baisiai susierzindavo, o blogiausiu – imdavo mane kaltinti smulkmeniškumu ir gobšumu, nors aš buvau vienintelis žmogus, iš kurio jis galėdavo gauti pinigų skolon, kai turėdavo problemų. Aš būdavau vienintelė, kuri jį visada išgelbėdavo sunkiose situacijose.
Iš tikrųjų - skolinti nereikėjo.
Bet, tokiu atveju, taip pat būčiau apkaltinta ir ne tik gobšumu, bet dar ir nejautrumu. Tiesiog už tai, kad aš daug dirbu ir mano banko sąskaitoje, skirtingai nei jo - pinigų yra.
Žodžiu, tai ne pirmas „finansinės trinties“ atvejis, su kuriuo aš susiduriu. Tai kažkaip nejučia tapo mano asmenine praktika – išsirinkti sau vyriškį, neturintį pinigų ir be „ekonomisto galvoje“. O po to – diena po dienos - stebėti kaip griūva mūsų santykiai pagal visus ekonomikos dėsnius.
Juk, net jei pinigai nėra svarbiausia, kur kas svarbiau yra pagarba kito žmogaus darbui ir sąžinė, kuri neleistų gyventi kito žmogaus – juolab mylimos moters sąskaita.
Bet, ne!
Jis šaukia man į ragelį, kad tai, kaip mes gyvename, tai ne meilė, o prekiniai - piniginiai santykiai.
O, aš tvirtinu, kad nesiruošiu nieko išlaikyti...“
