Jei draugė – Jautis
Jei eičiau su drauge Jaučiu, mes eitumėm tyliai, tačiau toli. Kantriai sėdėtumėm kiekvienam slaptam kamputyje ir skaičiuotumėm pravažiuojančius priešų tankus. O jei mus kas nors pastebėtų, žiūrėdami į jos draugišką ir mielą veidelį bei priderintą gėlių puokštę, net neįtartų, jog mes – žvalgai. Būtent ji, taiki ir rami, prieitų prie to, kuris sutrukdė vykdyti užduotį, ir tuo pačiu ramiu veidu įdurtų peiliuką į priešo kūną. Dar palaikytų, kad garsiai nekristų. O jei jau mus „susemtų“, kas labai tikėtina, nes jos reakcija labai lėta, ji nieko neišduotų. Kad ir kas atsitiktų, mus, ko gero, sušaudytų.
Jei draugė – Dvyniai
Jei eičiau į žvalgybą su Dvyniais, prieš tai reikėtų maktelti... valerijono lašų. Kadangi nežinomybė gąsdina labiausiai. Mes išeitumėm į užduotį be jokio plano, kadangi jos galvoje kas sekundę gimsta planai, ir kurį ji pasirinks – neaišku. Eitumėm mes žvaliai. Daug juoktumėmės. Tačiau vos tik patekę į reikiamą vietą, iškart susiginčytumėm krūmuose – dėl taktikos, žinoma. Aš nusileisčiau. Kadangi nenusileisti Dvyniams – neįmanoma. Tuomet iš karinio krepšio ji išsitrauktų drabužius, apsirengtų vilioklę damutę, ir kol aš šliaužiodama pilvu kabinčiau granatas prie automobilio dugno, ji nukreipinėtų priešų dėmesį. Greičiausiai grįžčiau aš viena. O ji pasiliktų su pagrindiniu priešų vadu.
Jei draugė – Vėžys
Jei eičiau su drauge Vėžiu, aš negrįžčiau. Viskas būtų apkalbėta su smulkiausiomis detalėmis – ji privalo mesti granatą prieš pirmąją mašiną, o aš taikliai iššauti į antrąją. Ji turi mane pridengti, o aš – perbėgti kelią. Ir mes kartu smulkiais perbėgimais nuklystumėm į mišką. Tačiau, esant reikalui, kažkodėl ji granatos neišmetė, mašina nesustoja. Aš šaunu į judantį taikinį ir nepataikau. Ji perbėga į mano pusę aiškindama, kad niekaip negalėjo ištraukti žiedo, galvojo, kad aš iššausiu į pirmojo automobilio ratus, o kažkodėl aš to nepadariau, o ji vis dėl to tikėjosi, kad... Nesvarbu. Mus jau sušaudė iš nugaros.
Jei draugė – Liūtas
Jei aš eičiau su drauge Liūtu, mes padarytumėm tai, kas neįmanoma. Užduotis, žinoma, įvykdytumėm be jokių problemų. Tačiau taip paprastai neišeitumėm – ką čia smulkintis! Iki priešų štabo – ranka paduoti, o mes tik tiltą užminavome. Taigi, mes nusigavome iki štabo. Ji išėmė segtuką iš savo šukuosenos, kaip iš šampūno reklamos, nuėjo prie budinčiųjų. Tie, kaip iš tos pačios reklamos, pakabino žandikaulius ir net nesumąstė, kad ją reikia sustabdyti – juk taip norėjosi pasižiūrėti, kaip ji atrodo iš nugaros. Ir tada prasidėjo tikrasis pragaras... Herojų vardai – garantuoti ir po mirties.
Jei draugė – Mergelė
Jei aš eičiau su Mergele... Mes susidorotumėm. Būtent ji steriliai sutvarstytų mano visas žaizdas. O jų tikrai būtų, kadangi veikti pagal aplinkybes – vadinasi, nuklysti nuo pirminio užmanymo. Jei žiedo iš granatos negalėčiau ištraukti aš pati, planą reiktų keisti tuoj pat vietoje. O juk mes sutarėme dėl smulkmenų! „Mes juk sutarėme! Argi ne taip??? Juk tu turėjai mesti granatą! Tai štai aš ir laukiau, kol tu mesi.“ Ji visą kelią man bambėtų, kol neštų ant pečių atgal.
Jei draugė – Svarstyklės
Jei eičiau su drauge Svarstyklėmis, mes būtinai grįžtumėm. Tačiau nesusidorotumėm ir su pusę užduoties. Ir nieko nesusprogdintumėm. Mes padarytumėm viską civilizuotai. Pasėdėtumėm su kuo reikia restorane. Ryte automobilis mus atvežtų ten, iš kur galėtumėm greičiau grįžti iki saviškių. Visai gali būti, kad grįžtumėm ne vienos, o su visiškai neaišku iš kur ir kada atsiradusiu likvidatoriumi.
Jei draugė – Skorpionas
Jei aš eičiau į žvalgybą su drauge Skorpionu, mes gautumėm nuodėmių daugiau nei per visą savo gyvenimą. Mes be jokio gailesčio šalintumėm iš savo kelio viską, kas juda. Nors ir sukandę dantis, tačiau tikslą pasiektumėm. Aš net nepastebėčiau, kaip atlieku jos visas sakomas komandas. Tačiau kaip užsibaigtų šis nuotykis, aš nežinau.
Jei draugė – Šaulys
Jei eičiau į žvalgybą su drauge Šauliu, mes prisidirbtumėm kaip reikiant. Tiesą sakant, mums tikrai trūktų ir kitų ženklų. Mes būtinai ką nors pamirštumėm – pavyzdžiui, kulkas. O gal ir žemėlapį. Ilgai sėdėtumėm ir gailėtumėmės. Tektų veikti iš atminties ir kliautis intuicija. Aš rėkčiau priešams: „Gulėt!“ ir mėtyčiau akmenimis. O ji daužytų juos per galvą iš pasalų su basliu. Aš mesčiau smėlį į akis. O priešo snaiperis būtinai pataikytų jai ne į širdį, bet į medalioną ant krūtinės.
Jei draugė – Ožiaragis
Jei aš eičiau kartu su drauge Ožiaragiu, aš labai pavargčiau. Aš ne tokia ištverminga ir bėgti ristele su automatu rankoje ilgai negalėčiau. Ji manęs, žinoma, palauktų ir net nesusinervintų. Tuomet mes viską užminuotumėm kokia nors itin sudėtinga schema, ir svarbiausiai – nesuklystumėm. O jei netyčia ją paimtų į nelaisvę, manęs nepastebėję, ji niekuomet neišduotų savo draugės. Ją kankintų, o ji bandytų atsipalaiduoti ir pajusti malonumą. Iš kur aš tai žinočiau? Ji man pati apie tai papasakotų, nes negi aš palikčiau draugę nelaimėje ir neičiau jos išlaisvinti.
Jei draugė – Vandenis
Jei aš eičiau su drauge Vandeniu, adrenalino mums tikrai netrūktų. Mano širdis kiekvienąkart atsidurdavo kulnuose, kai ji atsistodavo pilnu ūgiu ir žengdavo prie taikių gyventojų pasikalbėti. Pakalbėtų ji, ko gero, ir su priešų vadais, kurie jokiais būdais nenorėtų jos paleisti. Juk su ja taip viskas nepaprasta! Ji kiekvienam papasakotų apie jo karmą. Jų susidomėjimas pasiektų apogėjų, kol ji tuo metu į jų gėrimus pripiltų migdomųjų ar kokių nors nuodų. Baisu pagalvoti, kad aš būčiau įtraukta į šią istoriją ir sėdėčiau šalia kaip ant adatų. Mane iškart susemtų. O jos – ne.
Jei draugė – Žuvys
Jei aš eičiau į žvalgybą su drauge Žuvimi, mes labai daug juoktumėmės. Ypač grįžinėdamos. Visų pirma, ji greičiausiai priešų štabe rastų pažįstamų, kurie lyg tarp kitko parodytų visus slaptus dokumentus. Antra, priešų vadų vadas pasirodytų esantis artimas giminaitis. Ryšys, žinoma, senokai nutrūkęs, tačiau reikiamu momentu tikrai pravers. Viskas būtų atlikta tyliai ramiai, be jokių pirotechnikų ir specialiųjų efektų – pasinaudojant vien tik ryšiais ir savo žavesiu.
