Jei jums sunku pasakyti nuoširdų „atsiprašau“, greičiausiai dar neteko patirti palengvėjimo, kuris užplūsta atsiprašius. Gebėti atgailauti – didelė vertybė, todėl dalijamės patarimais, kaip, kada ir kokiu būdu derėtų atsiprašyti.
Yra toks posakis: „Mylėti reikia taip, kad niekada netektų sakyti „atleisk man“. Sunku su juo sutikti – akivaizdu, kad du mylintys žmonės vienas kito atsiprašo gana dažnai. Tai nėra jokia gėda, priešingai – pagarba antrajai pusei. Atsiprašymas – viena būtiniausių gerų santykių sudedamųjų dalių.
Kiekvienas daro klaidų ir kartais net nenorėdamas gali įžeisti ar pakenkti artimajam. O jeigu pritrūkstame valios atsiprašyti, nesantaika gali gerokai apkartinti santykius. Paprastas atsiprašymo žodelis gali įžiebti geranoriškumo jausmą net tuomet, kai nuodėmės išties rimtos.
Be jokios abejonės, reikia mokėti atsiprašyti. Prastas atsiprašymas gali padaryti daugiau žalos nei tylėjimas. Laimei, šiandien kiekvienas mūsų gali įsisavinti atgailavimo meną ir tokiu būdu palaikyti glaudžius ir taikius tarpusavio santykius.
1. Kada atsiprašyti?
Daugumai žmonių sunku rasti tinkamą momentą atsiprašyti. O tinkamas laikas tada, kai tik suprantate, kad padarėte kažką ne taip.
Kai narstome kitų žmonių nuodėmes, tai atrodo akivaizdu, tačiau kai tenka įžvelgti savo kaltę, paprastai bandome apsisaugoti nuo gėdos ir kaip įmanoma ilgiau vilkiname atsiprašymą. Dažnai atidėliojame šį procesą vėlesniam laikui, bandome jo apskritai išvengti, kaltiname kitus arba stengiamės pateisinti savo veiksmus. Pripažinkite sau: jei tikrai vengiate ar nenorite atsiprašyti, vadinasi, pats tinkamiausias laikas imti ir tai padaryti.
Kita vertus, galbūt esate iš tų žmonių, kurie atsiprašo net nieko blogo nepadarę? Jeigu nuolat dėl ko nors apgailestaujate – liaukitės taip elgęsi. Tokio pobūdžio atsiprašymai palengvina nemalonius pokalbius, tačiau atitraukia dėmesį nuo realių problemų ir sumenkina prasmingų atsiprašymų vertę, kai šiems ateina laikas.
2. Kaip reikia atsiprašyti?
Atsiprašymas nėra malonus ir lengvas procesas, tad jei apskritai ketinate ryžtis, pasistenkite, kad jis būtų naudingas. Aaronas Lazare, Masačusetso universiteto medicinos fakulteto dekanas ir psichiatras, ištisus metus praleido studijuodamas atsiprašymus asmeniniuose ir tarptautiniuose kontekstuose. Jis teigia, kad veiksmingas atsiprašymas turi susidėti iš šių elementų:
1. Visiškas kaltės pripažinimas. Nevenkite tiesos, kad ir kokia ji būtų. Suvokite, ką padarėte ne taip. Kai faktai aiškūs, pripažinkite, kad savo veiksmais pažeidėte moralės principus, ir prisiimkite už juos atsakomybę.
2. Pasiaiškinimas. Nuoširdus pasiaiškinimas būtinas, jei siekiate atkurti taikius santykius. Prasmingas elgesio paaiškinimas – kelias geresnės asmenybės link. Pažadėkite aukai, kad tai daugiau
nepasikartos, ir pripažinkite, kad buvote neteisus. Duokite jam laiko suprasti ir įvertinti atsiprašymą.
3. Nuoširdi atgaila. Kiekvienas, kuriam teko girdėti žodžius: „Atsiprašau dėl to, kas atsitiko“, gali atskirti nuoširdų ir apsimestinį atsiprašymą, kai atsiprašantysis mėgina išvengti atsakomybės už blogą elgesį. Jeigu atsiprašymas nebus nuoširdus, „išrišimo“ galite ir nesulaukti.
4. Atlyginimas už padarytą žalą. Kad atsiprašymas būtų efektyvus, reikia ištaisyti padėtį. Vien pasakyti „atsiprašau“ – nepakanka. Dažniausiai žmonės „sužeidžiami“ ne fiziškai, bet emociškai. Tokiu atveju reikia sutelkti dėmesį ir pastangas atkuriant kito garbę ir orumą. Klausimas: „Kaip norėtum, kad išpirkčiau savo kaltę?“ – turi būti nuoširdus. Išklausymas, supratimas ir pagalba „aukai“ turi neįtikėtinų gydomųjų galių.
3. Po atsiprašymo
Jei atsiprašėte nuoširdžiai, turėtumėte pajusti palengvėjimą. Pasak A. Lazare, atsiprašymas susideda iš sąžiningumo, nuolankumo, įsipareigojimų, dosnumo ir drąsos. Galutinis galantiškas atsiprašymo elementas – iš nukentėjusiojo tikėtis atleidimo. Nepaisant taurių pastangų, ar jums bus atleista, ar ne, priklausys tik nuo nukentėjusiojo. Tai – jo teisė rinktis.
Atsiprašymas – kovos su praeitimi pabaiga, kai išnarpliojame praeities įvykius. Nuo tos akimirkos galime drąsiai judėti į priekį, nesvarbu, ar buvo atleista, ar ne. Atsiprašymas žmogaus nepadaro tobulo, bet parodo jo ryžtą, dorumą ir pastangas tapti geresniam.
4. Žingsniai atleidimo link
„Jei norite suprasti atleidimo prasmę, pirmiausia turite išsiaiškinti, kas nėra atleidimas“, – savo knygoje „Išdrįsk atleisti“ teigia gydytojas vieną skruostą, turite atsukti kitą arba apskirtai bėgti nuo problemos. Gydytojas tikina, kad pirmasis žingsnis atleidimo link – situacijos pripažinimas.
- Pasikalbėkite su žmogumi, kuriuo pasitikite. Atverkite savo širdį – išsisakykite kaip jums liūdna, pikta ar sunku. Jokiu būdu nelaikykite emocijų – išlaisvinkite jas ir neatsiprašinėkite už tai.
- Neatsiribokite nuo žmonių. Bendraukite net tada, kai labai sunku. Jei atsiras žmogus, kuris išklausys jūsų problemų, pasijusite tik lengviau.
- Paklauskite savęs: į ką norite paversti šį skausmą?
- Suraskite „kabliuką“. „Kabliukas“ – tai, kas neleidžia jums pamiršti. Suvokite, kas verčia savyje laikyti apmaudą ir pyktį.
- Įsijauskite į žmogaus, kuris jus įžeidė, vaidmenį.
- Atminkite, atleidimas – nelygus toleravimui. Atleidimas turi išlaisvinti nuo neapykantos ar nuodingo pykčio.
- Supraskite, kad pyktis gali ir sugrįžti. Jei taip nutiktų, peržvelkite ir įgyvendinkite šiuos žingsnelius dar kartelį.
- Pabandykite ir kitus pamokyti atleisti ir įsijausti į kitų žmonių jausmus.
Parengė Rasuolė Čepulinskaitė
