Daug kas tiki tobulų tėvų mitu: idealia mama ir idealiu tėčiu, kurie augina laimingus, gerai prisitaikiusius prie gyvenimo ir neturinčius problemų vaikus. Iš tikrųjų tokio dalyko kaip tobuli tėvai ar tobulas vaikas nėra.
Tam, kad vaikai gerai jaustųsi ir augtų laimingi, visai nebūtina būti tobulais tėvais. Negalvokite apie tai, kaip būti tobuliems; nesistenkite pasiekti idealo.
Svarbu savo poreikius suderinti su vaikų. Atmeskite spaudimą, kurį daro aplinka (televizijos laidos apie mamas, spalvoti žurnalai apie vaikų auginimą, pavyzdinės, idealios visur šmėkščiojančios mamos), kad vaikai turi būti tobuli nuo pat gimimo.
Kūdikiai, gimę namuose ar bent jau nesinaudojant šiuolaikinės medicinos pasiekimais ir pagimdyti pagal tobulą gimdymo planą; kūdikiai, žindomi kaip įmanoma ilgiau ir maitinami tik ekologišku maistu; kūdikiai, perkopę raidos etapus gerokai anksčiau nei bendraamžiai, lankantys „geriausias“ ankstyvojo ugdymo mokyklėles ir taip toliau, – tam, kad taptų tobuliausiomis žmogiškomis būtybėmis...
Tokia „tobulos tėvystės propaganda“ sukuria milžinišką spaudimą tėvams, dėl kurio geriausiu atveju iškeliami nerealistiški lūkesčiai sau ir vaikams, blogiausiu atveju po gimdymo kyla depresija arba kitokia emocinė krizė.
Vaikams nereikia tobulų tėvų ir tobulo ugdymo – jiems visiškai užtenka pakankamai gerų tėvų. Būdami pakankamai gerais tėvais, turime erdvės atsipalaiduoti ir elgtis spontaniškai, džiaugtis vaikais, sutuoktiniais ir savo gyvenimu.
Būti pakankamai geram nereiškia, kad numojama ranka į savo vaikus ir jais nesirūpinama. Iš tikrųjų tai reiškia, kad jūs suprantate, jog vaikams reikia erdvės ir laiko bei galimybių pasirinkti, kad jų raida vyktų sklandžiai. Vaikams reikia laiko aplinkai tyrinėti ir netgi suklysti. Bandydami viską daryti tobulai jūs trikdote vaiko raidą.
Vaikai gauna žinią, kad jie negali valdyti savo laiko ir patirties. Jūs neduodate jiems laiko ar galimybių išmokti, kaip galima kūrybiškai spręsti savo problemas. Taip pat jūs atimate iš jų galimybę patirti nepriklausomybę, kurią turėjome mes, kai buvome vaikai.
Žinoma, čia nekalbame apie tokias situacijas, kai vaikais visai nesirūpinama: leidžiama vaikščioti nešvariems, nesirūpinama jų sveikata ar kitais būdais jie apleidžiami (yra ir tokių šeimų, kuriose tai normalu ir kur klausimas apie tobulą tėvystę net neiškyla).
Vaiko raidai pati didžiausia žala daroma tiek tuo atveju, kai nepatenkinamas nė vienas jo poreikis ar noras, tiek ir tuomet, kai patenkinami visi poreikiai bei norai. Toks vaikas neišmoksta ko nors siekti pats, kartu nejaučia malonumo ką nors padaręs, nugalėjęs kliūtį.
Klysti yra normalu
Būdami tėvais turite suvokti, kad normalu nerimauti, jaustis sumišusiam, piktam, kaltam, viskuo persisotinusiam ir nevisaverčiam dėl savo vaiko elgesio. Tai viena iš buvimo tėvais dalių.
Prisiminkite, kaip jūs patys elgėtės būdami vaikai, ar klausėte savo tėvų, kaip jie su jumis elgėsi ir kaip jūs jautėtės dėl jų taikomų drausmės priemonių. Jie nebuvo tobuli, bet toks nebuvo niekas. Nesistenkite pernelyg kompensuoti jų trūkumus dabar, augindami savo atžalas. Negyvenkite pagal principą: „Aš nedarysiu tokių klaidų, kaip darė mano tėvai.“
Visi tėvai ir visi vaikai klysta, bandydami bendrauti vieni su kitais ir spręsdami problemas. Tėvai turi pasitikėti savimi ir savo nuojauta. Mamos ir tėčiai turi gerą intuiciją ir daug žinių apie savo vaikus. Jie dažnai žino daugiau, nei patys apie tai suvokia, todėl neturėtų bijoti suklysti. Vaikai yra lankstūs, atlaidūs ir dažnai iš savo klaidų mokosi bei per jas auga. Tėvai taip pat turėtų būti lankstūs ir atlaidūs.
Būti lanksčiais tėvais
Tėvai, kurie gyvena „dėl vaikų“, atsiduria labai skausmingoje situacijoje, nes iškyla didelė nusivylimo, frustracijos ir apmaudo rizika. Jie taip pat yra neobjektyvūs savo šeimai. Tėvai neturėtų tikėtis patirti visą savo asmeninę pilnatvę tik iš savo vaikų ar iš savo, kaip tėvų, vaidmens.
Tėvams reikia kitų užsiėmimų, kad galėtų realizuoti save, taip pat reikia kitų meilės ir savęs patenkinimo šaltinių. Jiems reikia laiko, kad galėtų būti suaugusiaisiais, taip pat reikia laiko sau – ir pertraukos nuo vaikų bei tėvystės atsakomybių.
Jums reikėtų atrasti savo pačių, kaip tėvų, filosofiją, su kuria gerai jaustumėtės ir kuri turėtų lanksčius bei pritaikomus rėmus. Atsižvelkite į savo lūkesčius, tėvystės stilių bei temperamentą ir kaip jie atitinka kiekvieną vaiką bei sutuoktinį, visų jų individualius prioritetus bei temperamentus. Jūsų elgesio būdas ir filosofija gali būti skirtingi kiekvienam vaikui, nes visi vaikai yra skirtingi ir turi savo ypatingų bruožų.
Nepamirškite, kad galite ieškoti profesionalų pagalbos, jeigu problemos šeimoje tampa pernelyg sudėtingos, viršija jūsų galimybes ar sukelia kitų sunkumų, pavyzdžiui, vaikų elgesio mokykloje pablogėjimą, didesnį stresą šeimoje ar rimtų emocinių problemų.
Jūs turėtumėte atsipalaiduoti žinodami, kad daugeliu atvejų vaikai sėkmingai prisitaiko. Bet nepamirškite išlaikyti savo humoro jausmą, pasitikėti nuojauta ir žinokite, kad ieškoti pagalbos bei patarimų geriau anksčiau nei per vėlai.
Būti tėvais – didelis iššūkis, tačiau tai taip pat gali būti vienas iš daugiausia pasitenkinimo teikiančių ir maloniausių patyrimų gyvenime.
Ką reikėtų žinoti
1. Net ir tarp to paties amžiaus vaikų yra jų socialinės, emocinės, intelektinės ir fizinės raidos įvairovė, kuri vis tiek telpa į normos ribas.
2. Vaiko brandos lygis gali būti nevienodas, vertinant skirtingas jo savybes, įskaitant socialinius įgūdžius, fizinius sugebėjimus ir mokymosi gabumus. 1,5 metukų vaikas gali puikiai vaikščioti ir bėgioti, tačiau nebandyti atkartoti jam sakomų žodžių; arba čiauškėti savo kalba, tačiau laiptais lipti tik ropodamas. Mokiniui gali gerai sektis matematika, bet blogai – rašymas (arba atvirkščiai) arba gerai sektis lengvoji atletika, tačiau blogai – krepšinis.
3. Šios variacijos gali būti pastovios, sudarančios unikalius vaiko bruožus arba keistis laikui bėgant.
4. Tai, kaip vyksta vaiko branda, gali turėti įtakos jo elgesiui ir atvirkščiai.
5. Tam tikras mamos ir tėčio tėvystės stilius, kaip ir vaiko aplinka, turi įtakos vaiko elgesiui bei raidai.
Parengė gydytoja psichoterapeutė Dalia Mickevičiūtė
