Silvija jau du metus dirbo personalo vadybininke nedidelėje kompanijoje. Visą kadrų darbą ji atlikdavo viena, pagalbininko neturėjo. Žinojo viską ir visus.
Kolektyvas Silviją labai mylėjo ir ji stengėsi iš visų jėgų. Kai kompanija pradėjo augti, viena, net ir labai norėdama, ji nebegalėjo susidoroti su padidėjusiu darbo krūviu.
Tačiau ji tylėjo ir sėdėjo biure iki išnaktų, nes buvo tikra, kad jai už darbštumą ir atsidavimą būtinai bus atsidėkota. Po kurio laiko ji išgirdo gandų, kad vadovas galvoja padidinti etatų skaičių personalo skyriuje. „Pagaliau aš tapsiu skyriaus vadove ir turėsiu pagalbininkų!“ – galvojo Silvija. Toks siužetas jai atrodė visiškai suprantamas ir teisingiausias.
Kai direktorius ją pasikvietė į kabinetą, ji spirgėjo iš džiaugsmo. Tai, kas įvyko paskui, Silvija prisimena kaip baisų sapną. Direktorius pasakė keletą žodžių apie didelį kompanijos augimo tempą ir būtinybę padidinti skyrių. Silvijos, kaip žmogaus, kuris ilgai ir rezultatyviai dirba kompanijoje, paprašė užsiimti personalo skyriaus vadovo... paieškomis.
Kodėl? Kodėl startuodamos iš tos pačios pozicijos vienos moterys gana greitai juda pirmyn, jos vertinamos kaip lygiaverčiai partneriai, o kitos taip ir lieka geromis užduotis įvykdančiomis bendradarbėmis ir ne daugiau? Kur vienų sėkmės ir kitų nesėkmės paslaptis?
Paprastai pirmieji žingsniai darant karjerą būna sunkūs. Mes mokomės iš savo klaidų, įgyjame patirties. Palaipsniui tampame profesionalais.
Kaip bebūtų gaila, profesionalumas ne visada užtikrina kilimą karjeros laiptais. Šiuo atveju į pirmąjį planą išnyra sugebėjimas save pateikti, tai yra kokius mus mato mūsų darbdaviai ir kolegos. Moterų nesėkmės priežasčių pirmiausia reikėtų ieškoti auklėjimo kultūroje.
Nuo vaikystės mergaitės pratinamos prie tam tikro elgesio modelio, pagal kurį jos elgiasi ir būdamos suaugusios. Ne visi modeliai yra efektyvūs ir padeda sulaukti sėkmės profesinėje srityje. Apžvelkime įprastas klaidas, kurios mus verčia tūpčioti vietoje.
Pirmoji klaida:
Noras su visais išsaugoti gerus santykius.
Nuo vaikystės mergaitės mokomos rūpintis kitais, būti meiliomis ir paklusniomis. Tik tokia gali būti tikra moteris. „Jeigu padedi kitiems, visuomet už tai sulauki atpildo“, – sako mums tėvai. Kad patiktumėme, mes pačios dažnai pasiūlome pagalbą, o paskui keikiame save už gerumą. Bet būna jau per vėlu.
Argi galima atsisakyti padėti simpatiškam kolegai, kuris prašo pasilikti po darbo ir padėti jam paruošti prezentaciją? Argi galima atsisakyti padėti bendradarbei, kurios vaikas susirgo? Deja, tokie poelgiai darbe duoda blogų rezultatų.
Moterys dažnai švaisto laiką smulkmenoms ir galiausiai ant savo pečių užsikrauna rutininį darbą, kuris atitraukia nuo pastebimesnių ir sėkmingesnių veiksmų.
Mes sau iškeliame pačius griežčiausius reikalavimus net ir tada, kai darbas mums nepatinka. Tačiau kodėl mes supratingai žiūrime į kitų tinginystę ir neatsakingumą? Mes dažnai niurzgame, bet neiškeliame jokių konkrečių reikalavimų.
Simpatiškas kolega, pasinaudojęs tavo kompetentingais patarimais, sėkmingai praves prezentaciją. O ką gausi tu? Nusivylimą vien nuo minties, kad tavimi eilinį kartą pasinaudojo, tavęs neįvertino? Gal būt kovo 8 – osios proga jis tau padovanos puodelį su tavo vardu. Tai viskas, ko tu norėjai?
Populiarumą galima išsikovoti ne meilikavimais ir pasiaukojimu, o abipuse pagarba, korektiškais poelgiais ir protingu atstumo išlaikymu.
Teresė ir Ilona vienoje kompanijoje dirba buhalterėmis. Jos užima absoliučiai vienodas pareigas. Teresę visi gerbia, atsižvelgia į jos nuomonę. Su Ilona bendradarbiai sutaria gerai, bet visos nemalonios ir nuobodžios užduotys atitenka jai, ji nuolat atlieka kažkieno „skubius pavedimus“.
„Kodėl taip yra, – pyksta Ilona. – Teresė nieko nedirba, jos neįmanoma nieko paprašyti, ji niekam nepadeda, o aš viską atiduodu žmonėms. Aplink ją visi tik ir šokinėja, lyg ji būtų princesė, o mane prisimena tik tuomet, kai nori ko nors paprašyti.“.
Išvada: išmokite atsisakyti tų reikalavimų, kurie jums atrodo pernelyg dideli ir trumpina gyvenimą. Tuomet jūsų „taip“ turės didesnę vertę. Sakydami „ne“, giname savo erdvę. Priešingu atveju mes tik kenkiame sau. Atsisakyti turite aiškiai, tiksliai ir greitai.
Turite tvirtai, įtikinamai pasakyti: „Gaila, bet aš negaliu to padaryti“. Galbūt jums teks argumentuoti savo atsisakymą. Laisvą laiką išnaudokite užduotims, kurias atlikdama galėsite pasinaudoti savo talentais ir parodysite vadovams, jog sugebate daugiau.
Antra klaida:
Imkis visų užduočių, kurias tau siūlo, – tik taip tu pademonstruosi darbštumą.
Karjeros pradžioje mes galvojame, kad tereikia būti kompetentingam, geranoriškam ir stengtis, nesivelti į konfliktus. Mes norime įrodyti, jog galime atlikti bet kokį darbą, net ir nereikalaujantį kvalifikacijos. Tuo pačiu mes demonstruojame savo lojalumą ir darbštumą.
Deja, vienintelis atlygis už tokį elgesį – žmogaus, kuris griebiasi nekvalifikuoto darbo užuot ėmęsis tik tų atvejų, kuomet gali pademonstruoti kompetenciją ir galimybes, etiketė.
Sutikite, jog tam, kad prastovėjęs visą valandą prie dauginimo aparato padarytumėte 200 pranešimo kopijų, nebūtina baigti universitetą ir turėti pardavimų skyriaus vadovo patirties.
Tam visiškai užtenka ir sekretorių kursų. Daugelis moterų įsitikinusios, jog visus sunkius, daug jėgų ir laiko reikalaujančius darbus jos privalo daryti pačios. Paprašyti pagalbininko, sekretorės padaryti už jas visą juodą darbą joms sunku. Jos mano, kad tai išnaudojimas. Kaip bebūtų keista, dauguma vyrų galvoja, jog jie per daug išsilavinę, kad dirbtų tokį darbą.
Tik baigusi institutą Laima įsidarbino sekretore vienoje vakarų kompanijoje. Po dvejų metų jai buvo pasiūlytos generalinio direktoriaus pavaduotojos pareigos. Kaip jai tai pavyko? Paslaptis paprasta. Ji nelaukė, kol ją pastebės ir įvertins, ir elgėsi kaip padėjėja, o ne sekretorė.
Ji kišosi į visus reikalus, rodė iniciatyvą ne smulkiuose dalykuose (pavyzdžiui, „Gal norėtumėte kavos?“), o būtent ten, kas ją domino, – versle. Jai pakako energijos, sugebėjimų ir, svarbiausia, noro. Todėl nuo pat pradžių ji buvo vertinama ne kaip gera, paklusni mergaitė, puiki užduočių vykdytoja ir nieko neatsisakanti darbuotoja, o kaip lygiavertis verslo partneris.
Išvada: kalbėk apie savo pasiekimus. Imkis tokio darbo, kuris padės pademonstruoti sugebėjimus. Demonstruok savo kompetenciją. Akcentuok ne smulkmenas, o svarbius reikalus. Iš tikrųjų atlyginama ne už uolumą ir rūpestingumą, o už geras idėjas, apgalvotas naujoves ir pasiūlymus.
Trečia klaida:
Valdžia atneša vienatvę; pasikeis mano charakteris ir niekas manęs nepamils. Aš tapsiu panaši į vyrą.
Baimė atėjus į valdžią tapti mažiau geidžiama yra giliai pasąmonėje.
Nuo vaikystės mus mokė, kad reikšti savo nuomonę blogai, kad moters užduotis – aplinkinių gyvenimą daryti kuo malonesnį. Mums atrodo, jog vyrams nepatinka stiprios moterys, nes jos nemoteriškos. O tikrasis moteriškumas yra silpnas ir gležnas. Bet ar taip yra iš tikrųjų?
Darbe į tradicines moteriškos savybes – švelnumą, pasyvumą, silpnumą – visuomet žiūrima neigiamai. Tokiais žmonėmis lengva manipuliuoti, niekas jų nevertina kaip rimtų partnerių, kuriais galima pasitikėti.
Anksčiau tokia elgsena iš tiesų buvo pagrįsta. Moteris visiškai priklausė nuo vyro. Dabar visuomenės struktūra pasikeitė – moterys pradėjo dirbti, gyventi aktyvų visuomeninį gyvenimą. Mitas apie karjeros siekiančių moterų vyriškumą greičiausiai kyla iš pirmą kartą valdžios paragavusių moterų nepasitikėjimo.
Nepasitikėjimas mus verčia kopijuoti vyrišką elgseną. O bet koks kopijavimas visuomet juokingas. Besistengdamos atrodyti kaip vadovai mes prarandame moterišką švelnumą. Būti agresyviai paprasta.
Marija svajojo apie paaukštinimą. Galiausiai ją paskyrė grupės vadove. Neilgai trukus ji įsivylė į konfliktą su visais skyriaus bendradarbiais. Kodėl tai nutiko?
Marija taip stengėsi atitikti rolę, kad nurodymus pradėjo dalinti į kairę ir dešinę: atnešk tą, paduok tą. Jeigu kas nors jai nepaklusdavo, ji tuoj pat pradėdavo šaukti ir įsižeisdavo. Ji elgėsi taip, lyg jai visi būtų skolingi. Turime pastebėti, jog tai buvo vienintelė jos valdžios apraiška. Nuo prigimties Marija yra nepasitikintis žmogus.
Ji labai bijojo suklysti. Net ir gavusi naują vaidmenį ji eidavo pas skyriaus vadovą, kad gautų patvirtinimą, jog jos sprendimai teisingi. Tokiu būdu ji pademonstravo savo nekompetenciją ir lankstumo trūkumą.
Išvada: kad tave vertintų rimtai, visiškai nebūtina būti tikra niurgzle. Iš tikrųjų geidžiama ir moteriška gali būti tik savimi pasitikinti moteris.
Sugebėjimas laiku parodyti valdžią (deleguoti įgaliojimus) – svarbus vadovavimo įgūdis, liudijantis apie pasitikėjimą savimi. Jeigu jautiesi neužtikrinta naujoje rolėje, apsilankyk specialiuose kursuose, kuriuose įgausi atitinkamų įgūdžių.
Ketvirta klaida:
Neteisingi signalai.
Žaneta dirbo asistente reklamos kompanijoje. Pradėjusi eiti pareigas ji tikėjosi, kad gerai dirbdama bus pakelta į vadybininkės pareigas. Laikas ėjo, o niekas nesikeitė. Ji turėjo tinkamą išsilavinimą, ją vertino kolegos ir ja pasitikėjo vadovas. Darbe ji užtrukdavo iki vėlumos, bet... niekas nepasikeitė. Tuomet Žaneta pradėjo ieškoti naujo darbo. Nesėkmingai.
Viskas, ką jai siūlė, apsiribodavo sekretorės ir biuro vadybininkės pareigomis. Paskutinis smūgis jai buvo žinia, kad į vadybininkės vietą, apie kurią svajojo Žaneta, priėmė merginą, neturinčią darbo patirties. Kodėl tai nutiko?
Labai dažnai mes patys nesuprantame, kokius signalus siunčiame kitiems žmonėms. Mes galvojame apie išsakomų žodžių prasmę ir visiškai nekreipiame dėmesio į kitą – kūno – kalbą. Neverbaliniai signalai apie mus pasako kur kas daugiau nei mūsų žodžiai.
Mes mokomės profesijos terminų, gauname diplomus, bet signalai, kuriuos siunčiame kitiems žmonėms, kalba apie mūsų silpnumą ir neryžtingumą. Atkreipkite dėmesį, kaip su vadovais vyrais kalbasi moterys.
Kaip dažnai jos nuleidžia akis, kaltai arba žaismingai šypsosi, ne laiku kikena arba delsia atsakyti. Jos ištempia žodžius, kartais jų balsas dreba nuo momento svarbos. Kaip dažnai nuleisti jų pečiai, o galva nulenkta. Kaip bebūtų gaila, labiausiai paplitę signalai – tai sumišimas, pozavimas, seksualumas, nesaugumas, pasyvumas. Kokius signalus siunčiame, tokius atsakymus ir gauname.
Į seksualumą ir pozavimą atsakoma flirtu ar agresija, į nesaugumą ir pasyvumą – nepasitikėjimu, geriausiu atveju globa. Negi taip elgiamasi su žmogumi, kuriam ruošiamasi patikėti svarbius ir rimtus reikalus? Tokio žmogaus galbūt gaila, jis gali traukti, patikti, bet jokių rimtų reikalų su juo turėti nepatartina – tam reikia tvirtesnių ir stipresnių žmonių.
Labai dažnai nepasitikėjimą ir pasyvumą išduoda kalbos manieros. Kaip dažnai mes pradedame nuo užuolankų užuot tiesiai priėję prie tikslo. Mes taip bijome ką nors praleisti, kad galų gale susipainiojame smulkmenose ir užmirštame svarbiausią. Galbūt toks bendravimas tinka susitikus su drauge, bet ne dalykiniame pokalbyje.
Atkreipkite dėmesį, kaip dažnai savo kalboje naudojame atsargias frazes: atleiskite, atsiprašau, kaip gaila, galbūt, aš pasistengsiu padaryti, man atrodo; siūlome per daug atsakymų į klausimą variantų (iš tikrųjų oponentas išsirenka tą, kuris naudingas jam).
Kaip meiliai skamba toks prašymas: „Ar negalėtumėte man atnešti dokumentus?“. Atsakymas išlenda pats savaime: „Ne negalėčiau“. O dar geriau: „Aš kaip ir skyriaus vadovas“. O kas tada tikrasis vadovas? „Aš stengiuosi susikaupti ties projektu.“ Jūs stengiatės? O kas iš tiesų su juo dirba? Moterys nuolat atsiprašinėja. Taip jos nori parodyti mandagumą. O realiai – bejėgiškumą ir nepasitikėjimą savo kompetencija.
Išvada: kalbėkite papunkčiui, trumpai ir aiškiai, paaiškinkite klausimo esmę, o tada supažindinkite su padarytomis išvadomis. Jeigu prireiks daugiau informacijos, jūsų apie tai paklaus.
Jūsų elgesys turi būti kongruentiškas, tai yra harmoningas junginys to, ką jūs kalbate, kaip kalbate ir kaip kalbėdami atrodote. Jeigu tu sakai, kad esi pasiruošusi imtis naujo darbo, nereikia kaltai šypsotis ir nuleisti akis. Priešingai, stovėk tiesiai. Naudok tvirtus posakius ir gestus. Tai atvira poza, atviras žvilgsnis, vienareikšmiai pareiškimai.
Nesakykite: „Aš nesupratau užduoties“. Geriau sakyti: „Patikslinkite kai kuriuos momentus“. Nediskredituokite savęs. Iš tokių „smulkmenų“ susidaro jūsų profesinis įvaizdis.
Penkta klaida:
Neryžtingumas ir pasyvumas.
Natalijai jau seniai nusibodo darbas jos pareigose. Skyriuje atsirado naujas etatas, į kurį ji būtų galėjusi pretenduoti, nes turėjo atitinkamų įgūdžių.
Bet ji sėdėjo ir tylėjo, galvodama, kad jai seniausiai būtų pasiūlę šią vietą, jeigu ji būtų tikusi. Bet laikas ėjo, o vietos niekas nesiūlė. Taigi įdarbino pašalinį žmogų, o Natalija užgniaužė pagiežą ir vadovui, ir naujam bendradarbiui, kurį, jos nuomone, pasamdė nepelnytai.
O kas jai trukdė tiesiog prieiti ir tiesiai vadovui pareikšti apie savo norą? Kraštutiniu atveju, jeigu būtų atsakyta, ji būtų sužinojusi, kokių įgūdžių jai trūksta, ir kitą kartą vadovas turėtų galvoje jos kandidatūrą. Iš tikrųjų viršininkas manė, kad Nataliją darbas tenkina.
Būdama neryžtinga, laukdama ir laviruodama, neišvengsite kracho.
Moterys dažnai laikosi žaidimo taisyklių. Mes retai pasitiksliname užduotis ir aklai sekame nustatyta sistema. Mes elgiamės taip kaip priimta. Tačiau tas, kuris paklūsta taisyklėms, nemato toliau savo nosies, negali judėti pirmyn. Ir tik tas, kuris vadovaujasi savo taisyklėmis, gali nulemti savo kelią ir daryti atradimus.
Tai liečia ir nepasitenkinimo išraišką. Mus mokė, kad savo nuomonę reikia pasilaikyti sau, reikia būti taktiškam, kad nieko neįžeistume. Bet tai ne diplomatija. Geri pokalbiai turi duoti rezultatų, kurie naudingi visiems dalyviams. Jeigu esame nepatenkinti, dažniausiai tai nutylime. Mes manome, kad tai turi suprasti visi.
Mes ne prieštaraujame, o užsisklendžiame. O jeigu pasiryžtame paprieštarauti, visuomet ieškome patvirtinimų, kad esame teisūs. Tai moterims įkalama vaikystėje – būk paklusni mergaitė, neprieštarauk vyresniems, palauk, kol tave pakvies, nelįsk pirmoji, pirmiau pagalvok, o paskui kalbėk, tylėk, kai kalba suaugusieji.
Taip išugdomas pareigingumas ir uolumas. Darbuotojai, kurie savo darbą atlieka patikimai, kruopščiai ir punktualiai, duoda laukiamų rezultatų, būtinų ramiam darbui bet kokioje įmonėje. Jie turi visus šansus ilgą laiką neprarasti darbo vietos. Tačiau karjerą daro tie, kurie savo žinias panaudoja tam, kad ugdytų savo meistriškumą, pademonstruotų ypatingas savo galimybes.
Išvada: paprastai gyvenime gauname tai, ko paprašome. Reikalavimai turi būti išdėstyti tiksliai ir aiškiai. Reikia kalbėti apie savo norus ir apie tai, kiek pastangų galėtum įdėti, kad tai įgyvendintum. Pasiseka tiems žmonėms, kurie aiškiai ir tvirtai išdėsto savo idėjas, pageidavimus ir kelia reikalavimus. Tuo pačiu jie parodo, kad jie nori vykdyti sunkias ir neįprastas užduotis.
Šešta klaida:
Emocionalumas
Diana tiesiog dievino savo viršininką. Ir buvo už ką: jis ją du kartus per metus išleisdavo į sesiją universitete. Visada mandagiai kalbėjo. Visada sakydavo „Ačiū“, „Prašau“, „Kaip sekasi“. Tiesa, atlyginimas buvo nedidelis – Dianos draugės iš universiteto uždirbdavo kur kas daugiau.
Bet jos neturėjo tokio nuostabaus viršininko. Jos buvo priverstos sesijai ruoštis darbe, neišgirsdavo nė vieno malonaus žodžio. Diana manė, kad už viską ji skolinga jam. Kur gi kitur taip gerai elgsis?
Daugelis moterų, kurios turi šansų kopti karjeros laiptais, jaučiasi stipriai prisirišusios ir skolingos savo firmai ar viršininkui ir nepasiryžta kokioms nors permainoms. Jos dėkingos už tai, kad su jomis maloniai elgiamasi. Emocinis prieraišumas tampa patogiu įrankiu manipuliacijoms.
Mūsų oponentas gali mus priversti susikaupti ties emociškai stipriausia, bet ne esmingiausia klausimo puse. Emocionalumas ir gebėjimas logiškai mąstyti nėra išskirtinės savybės.
Tačiau kai matome susijaudinusį žmogų, mes iš karto padarome išvadą, kad tokios būklės jis negali mąstyti logiškai. Vertinkite jausmus, bet ne visada juos parodykite.
Kaip dažnai giliai į širdį imame visiškai įprastus dalykus. Mes neteisingai aiškiname poelgius ir žodžius, daug ko prigalvojame už pašnekovą užuot tiesiai jo apie tai paklausę. Ir taip mes tampame labai pažeidžiami kelyje į sėkmę. Viršininkui išsprūdo atsitiktinė frazė, o mes jau kuriame scenarijų metams į priekį, darome skubotas išvadas, vyniojamės.
Alina dirbo vyrų kolektyve. Kiekvieną savaitę jai reikėjo dalyvauti pasitarimuose, kuriuose būdavo aptariami rezultatai. Viršininkas nagrinėdavo kiekvieno darbą ir kartais Alinos rankos drebėdavo iš baimės, kad aptarinės ją. O bosas gana dažnai nepasigėdindavo tam tikrų posakių ir susirinkimai Alinai buvo stiprus emocinis sukrėtimas. Į tokių linksmybių pabaigą ji raudodavo ir bijodavo, kad ją tuoj atleis.
Nereikia stebėtis, kad tuomet, kai atsirado projektų vadovo etatas, Aliną prisiminė tik tarp kitko. Viršininko reziumė buvo trumpas: „Man reikia stipraus žmogaus, galinčio man paprieštarauti; tik taip aš suprasiu, kad jis gali apginti kompanijos interesus ir savarankiškai susidoroti su sudėtingomis situacijomis“.
Išvada: tik nuošalyje palikus emocijas, galima ramiai ir šaltakraujiškai įvertinti padėtį ir geriau atlikti darbą. Pasistenk iki minimumo sumažinti pokalbių asmeninėmis temomis skaičių girdint kolegoms ir vadovybei.
Suprask, kad puolimą ir kritiką ne visada reikia vertinti kaip asmeninį įžeidimą. Išmok konstruktyviai reaguoti į kritiką ir ją išnaudoti kaip etapą tolimesniam procesui.
Galų gale, jeigu tau neparodys tavo klaidos, kaip tu ją ištaisysi? „Gerai, kad jūs atkreipėte į tai dėmesį, aš būtinai ištaisysiu šį ataskaitos punktą“, – reaguok į faktus, o ne į emocinį kritikos viršelį.
