Nesvarbu, pritariame Jungtinių Valstijų sprendimui įvesti kariuomenę į Iraką ar ne, šis konfliktas jau tapo pasauline problema, kuri liečia beveik visas valstybes. Stabilus Irakas yra būtinybė, jeigu nenorime sulaukti rimto regioninio gaisro.
Kai kas siūlo išvesti užsienio karius ir leisti irakiečiams patiems spręsti savo likimą. Tačiau manau, jog nueita per daug toli, kad šis sprendimas būtų įmanomas.
Pacifistiniai reikalavimai kuo greičiau išvesti Vakarų valstybių – Jungtinių Valstijų, Australijos ar Didžiosios Britanijos – karius nepadės išspręsti problemos. Taip pat nieko nepakeis Jungtinių Valstijų klaidų, kurių Irake buvo padaryta labai daug, išvardijimas.
Šalis ir regionas yra ant labai rimtos krizės slenksčio. Iki Sadamo Huseino atėjimo į valdžią buvęs viena pažangiausių ir labiausiai išsivysčiusių regiono valstybių, Irakas tapo Pandoros skrynia, iš kurios neaišku kokios baisybės dar pasipils ateityje.
Šiuo metu šalyje viešpatauja chaosas. Irako atvejis rodo, kokios bejėgės gali būti demokratinės institucijos, jei jos nesiremia patikimu valdžios ir prievartos aparatu. Niekas nepaneigs: nors ir okupacijos sąlygomis, bet vis dėlto Irake valdžia buvo išrinkta laisvai, amerikiečių generolams nenurodinėjant, už ką balsuoti ir kurios partijos yra leistinos, o kurios ne. Dabartinis Irako parlamentas iš tikro atstovauja visiems visuomenės sluoksniams ir svarbiausioms religinėms bei tautinėms grupuotėms.
Kaip rodo statistika, dauguma irakiečių yra musulmonai šiitai. Parlamente daugumą turi kaip tik jie. Šiitas Nuris al-Malikis (nuotraukoje) yra ministras pirmininkas, o kurdas Džalalas Talabanis tapo prezidentu. Vyriausybėje proporcingai dalyvauja sunitų partijos. Formaliai viskas yra gerai, bet praktiškai vyriausybė nevaldo net sostinės Bagdado, ką jau kalbėti apie visos šalies kontrolę. Kariuomenė, policija, ministerijos suskilusios religiniu pagrindu ir vykdo savo vadovų, o ne valdžios nurodymus.
Malikio vyriausybės nesugebėjimas valdyti šalį jau erzina visus. Neseniai įtakingi Amerikos parlamentarai lankėsi Irake ir po kelionės pareiškė, kad jis turi atsistatydinti ir valdžią atiduoti ryžtingesniam politikui. Gana švelniai, bet vis dėlto kritiškai apie Malikio veiklą atsiliepė ir Jungtinių Valstijų prezidentas. Tačiau formaliai Malikį pakeisti gali ne Jungtinės Valstijos, o Irako pralamentas. Didžiausių frakcijų vadovai žurnalistams per pastarąsias savaites jau ne kartą pareiškė, kad Malikis turi pasitraukti. Tačiau kol kas nieko neįvyko.
Atrodo, anksčiau ar vėliau tai atsitiks, bet kas paskui? Be abejonės, po ilgų debatų parlamentas paskirs kitą ministrą pirmininką, tikriausiai šiitą. Tikriausiai taip pat bejėgį kaip ir Malikis.
Ką tik Amerikos vyriausybinė komisija paskelbė išvadas apie Irako vyriausybės darbą. Komisijos teigimu, Malikio vyriausybei iš 18-os Amerikos Kongreso gegužės mėnesį paskelbtų reikalavimų pavyko įvykdyti tik septynis. Ir toliau irakiečiams nereguliariai tiekiama elektra, ir toliau vienoje turtingiausių naftos šalių driekiasi eilės prie degalinių, ir toliau prastai veikia kanalizacija bei trūksta švaraus vandens. Kaip ir prieš metus, taip ir dabar teroristų susprogdinta bomba gali bet kurią akimirką nužudyti bet ką.
Iš valstybės liko tik geografinis vienetas, o Irako tauta, jeigu apie tokią iš viso galime kalbėti, neturi jokios vienijančios idėjos. Skiriamųjų linijų, deja, labai daug.
Irakas buvo sukurtas po Pirmojo pasaulinio karo Didžiajai Britanijai ir Prancūzijai padalijus buvusios Otomanų imperijos valdas. Taip vienoje valstybėje atsidūrė arabai sunitai, arabai šiitai ir kurdai. Pilietinė valstybė nesusiformavo. Religinei tapatybei visi teikia pirmenybę, išskyrus kurdus, kurie nori savo valstybės, bei Komunistų partiją, kurios nariu tampama ideologiniais sumetimais.
Sadamas Huseinas Iraką vieningą laikė jėga. Jungtinės Valstijos elgtis kaip Sadamas negali iš principo, bet kito kelio išlaikyti šalį vieningą nėra. Neapykanta tarp religinių grupių tokia didelė, kad tenka kalbėti tik apie tai, kas jėga paims viršų. Tai turbūt bus daugumą sudarantys šiitai, remiami Irano. Šis variantas kelia didžiulį daugumos arabų valstybių, kurias valdo sunitai, susirūpinimą. Be to, su šiitų siūloma vieningos ir centralizuotos valstybės idėja nesutiks kurdai, norintys išlaikyti bent jau dabartinę autonomiją. Šiitai jokioms kurdų autonomijoms nepritaria.
Yra viena teorinė galimybė stabilizuoti šalį – atkurti joje monarchiją. Hašemitai juk sugebėjo kurį laiką išlaikyti Iraką stabilų ir leisti jam vystytis daugiau ar mažiau normaliu keliu. Vašingtonas šio varianto kol kas viešai nesvarstė: Jungtinėms Valstijoms, kur monarchija niekada neegzistavo, tokiai idėjai pritarti sunku.
Tačiau be vienijančios figūros, Amerikai palikus Iraką, teks laukti, kuri grupė jėga paims viršų, ir spėlioti, kurios regiono šalys aktyviai dalyvaus būsimame konflikte.
