Juozas Erlickas rekomendavo netyčia išgėrus „Prostamol Uno“ bėgti į girią ir demonstruoti vyriškumą šernams bei vilkams. „Grįžkite į namus po trijų mėnesių ir pasitarkite su gydytoju, vaistininku, policininku ir teisėju.“ (knygoje „Bajorų“) Mūsų žiniasklaidos vyriškumo ir aktyvumo stygiumi neapkaltinsi.
Istorija su Nacionalinio radijo ir televizijos direktoriaus slėpimusi skydinėje vienus papiktino, kitus prajuokino, tretiems pasirodė neverta dėmesio. Vieni piktinosi, kad kiti (LRT taryba) per mažai piktinasi, kiti labiau piktinosi ne tuo, kad jis lankėsi skydinėje, o kad aplankė kai kurių politinių partijų sambūrius. Na, o kai kurie (svarbiausieji ir aktyviausieji) tiesiog džiūgavo dėl šio įvykio (neužmiršdami veidmainiškai pareikšti šiek tiek pasipiktinimo).
Džiūgavo, žinoma, tie, kurie šią istoriją ir sukūrė, – komercinės žiniasklaidos žurnalistai. Sukūrė ne tik žodžiais, bet ir veiksmais. Nusprendę pasitarti su policininku, sukūrė ir įspūdį, kad policijai visą naktį nėra nieko svarbiau kaip bandyti iškrapštyti vieną įkaušusį pilietį iš patalpos, kurios šeimininkai dėl jo buvimo ten nesiskundžia.
Žodžiu, žiniasklaida pagamino kelių patiekalų naktipiečius: išėjo ne šiaip faktas, kad svarbios įstaigos vadovas naktį buvo girtas (žiniasklaidai tai būtų buvusi tik menka užkandėlė), o visa istorija. Paskui buvo paklausta ir kompetentingos Mios nuomonės, kuri kažkodėl ėmė aiškinti apie kitas alternatyvas: „Būtų nenatūralu, jei ponas Siaurusevičius atsineštų butelį degtinės ar kitokio alkoholio, prie visų atsidarytų ir pradėtų gurkšnoti pats sau vienas“. (Klubas.lt)
Ką gi, tokia jau bulvarinės žiniasklaidos „misija“. Žygintas Pečiulis „Lietuvos ryto“ „TV antenoje“ rašė: „Per visą savo gyvenimą žmogus nepatirtų nė dešimtadalio tų baisybių, kiek per vieną vakarą gali pamatyti per televizorių.“ Ir čia jis turėjo galvoje ne vaidybinius filmus.
Nemanykit, kad tokią misiją lengva atlikti. „Nukentėjęs“ „Respublikos“ fotografas pats pasisiūlė policijai pūsti į alkotesterį ir pripūtė nulius. Visą naktį trintis palei kažkokias skydines ir nuotaikai pakelti nė burnelės nemaktelėti – štai savęs alinimas, čia jau reikėtų rašyti pasiaiškinimą (tik nežinia kam – turbūt savo gydytojui).
Istorijėlė kaip gardus porinkiminis šou. Po rinkimų vėl galime prisiminti, kad gyvename visuomenėje, kur kiekviename žingsnyje mums patariama ir perspėjama, kaip elgtis – tik per rinkimus to nežinome. „Prieš vartodami būtinai pasitarkite su gydytoju ar vaistininku“. Čia ne apie tuos vaistus, kurių pristigo „Respublikos“ paparacas, čia apie tuos be laipsnių. Apie anuos rašoma, kad rizikuojame šeimos ir visuomenės gerove. Tiesa, dabar jau su gydytoju ar vaistininku tartis ne visada būtina – pasirodo, kad užtenka perskaityti informacinį lapelį. Skaitome tiesiog ant pakuotės: „Rūkaliai myža arčiau“. Oi, atsiprašau, „miršta anksčiau“.
Taigi, bet kad prieš balsuojant rinkimuose reikėtų su kuo nors pasitarti, moko tik pavieniai geranoriai sanitarai. Prieš JAV prezidento rinkimus ten gerai perkama nauja istoriko Ricko Shenkmano knyga „Just How Stupid Are We?: Facing the Truth about the American Voter“ („Kokie gi mes kvaili? Visa tiesa apie amerikietį rinkėją“). Vienoje recenzijoje daroma tokia išvada: „Mes pasmerkti rinkti veikėjus ne pagal tai, kokia jų pozicija esminiais klausimais, o todėl, kad tas ar anas atrodo kaip bičas, su kuriuo norėtųsi išgerti alaus, arba regis panašus į mus pačius“. Kitoje recenzijoje rinkėjai įvertinami vos palankiau: „Kvaili? Ne, tiesiog žmogiški. […] Nuspėjamai iracionalūs. Ir jau tai, ko gero, gana blogai.“
Viena radijo klausytoja, paskambinusi į laidą, sakė: „Mes balsavome už Tautos prisikėlimo partiją. Argi nereikia tautai prisikelti?“ Kurgi ne. Prieš dvidešimt metų tautai reikėjo atgimti, prieš dešimt metų gyventi geriau, dabar reikia prisikelti, o dar po dešimties metų, matyt, reikės ateiti į protą.
O mūsų spauda tautai galėtų daryti vieną mažą paslaugėlę – ne tik rinkimų laikotarpiu, bet ir visada. Beveik visais atvejais minint kokį nors politiką skliausteliuose užrašyti jo partinės priklausomybės santrumpą. Taip daroma visoje Europoje, ne tik Vakaruose, bet ir kaimyninėje Latvijoje. Kodėl to darbelio neatlieka mūsų žurnalistai, sunku atspėti. Gal kartais mano, kad tai nesvarbu (užuot leidę apie tai spręsti pačiam skaitytojui), o gal patys tingi aiškintis (jeigu tai koks plačiai nepagarsėjęs provincijos politikas). O juk tai visai paprasta ir neužima daug vietos. Pavyzdžiui: Mia (TPP). Oi, atsiprašau, ši dar, atrodo, neįstojo.
