Ar Kremliui pavyks perskelti Ukrainą?
Po to, kai Putinas pasitraukė iš Kremliaus, Rusijos ir Ukrainos santykiai netapo geresni, rašo Vokietijos dienraštis „Frankfurter Allgemeine“. Ukrainos prezidentas Juščenka ir toliau siekia, kad jo šalis įstotų į NATO, o Putiną valstybės vadovo poste pakeitus Medvedevui, Rusijos priešinimasis tokiam siekiui net sustiprėjo. Maskva jau kelis kartus buvo peržengusi „raudonąją liniją“, apie kurią Kremlius visą laiką primindavo: rusų politikai ir diplomatai pastaruoju metu atvirai grasina, kad Ukraina gali suskilti, jei ir toliau stengsis prisijungti prie NATO.
Pirmą kartą toks grasinimas nuskambėjo iš Maskvos mero Jurijaus Lužkovo lūpų. Gegužės mėnesį atvykęs į Rusijos Juodosios jūros laivyno 225-ųjų metinių iškilmes, jis pareiškė, kad Sevastopolio uostas, esantis Ukrainai priklausančiame Krymo pusiasalyje, teisiškai iki šiol priklauso Rusijai. Birželį Rusijos ambasadorius NATO Rogozinas tvirtino, kad Juodosios jūros laivynas, nepaisant Kijevo ir Maskvos sudarytos sutarties, 2017 m. nepasitrauks iš Sevastopolio, kaip numatyta, o jei Kijevas rimtai galvoja stoti į NATO, Ukrainos rytuose ir kituose regionuose „sukils“ broliai rusai, ir šalis gali skilti pusiau.
Tai reiškia, kad Maskva pradėjo spausti Ukrainą (tiesa, kol kas antraeilėmis politikos figūromis) naudodama tokį pat metodą, kuris jau seniai taikomas prieš buvusias sovietines respublikas Moldovą ir Gruziją. Tai separatizmas, rašo „Frankfurter Allgemeine“. Abiejose šalyse Maskvai remiant jau daug metų atsiskyrimo siekiančiuose regionuose (tokiuose kaip Abchazija ir Padniestrė) egzistuoja mafijos požymių turintys režimai. Jų atrama – prorusiškai nusiteikę gyventojai. Ukrainoje, kaip ir Moldovoje bei Gruzijoje, rusakalbiai sudaro didelę gyventojų dalį. Be to, rusakalbių mažuma susitelkusi tam tikruose šalies regionuose – rytuose ir Juodosios jūros pakrantėje. Diskusijos, ar ši mažuma gali tapti valstybę perskelsiančiu pleištu, vyksta jau seniai. Štai ką atskleidė praeitą rudenį Razumkovo centro Kijeve atliktas tyrimas.
Iš pirmo žvilgsnio jo rezultatai tarsi ramina, pastebi dienraštis. Ukrainoje jau kelerius metus iš eilės pastebimas „rusiškumo“ mažėjimas. Vien 2006 – 2007 m. ukrainiečių, kurie savo gimtąja kalba laiko rusų kalbą, sumažėjo nuo 31 iki 26 proc. Sparčiai didėjanti gyventojų, laikančių save „dvikalbiais“, mažuma šiandien jau sudaro 22 proc. Tai liudija, kad etninius skirtumus vis dėlto nustelbia bendruomeniškumas. Tuo pačiu gyventojų dalis, kuri kultūros požiūriu tapatina save su Sovietų Sąjunga ar Rusija, iš visko sprendžiant, gana sparčiai nyksta. Šioms tradicijoms tebėra ištikimi apie 40 proc. vyresnių nei 60 metų amžiaus Ukrainos piliečių, tačiau amžiaus grupėje iki 29 metų tokių tėra tik 16,5 proc.
Be to, didėja gyventojų dalis, laikančių save ukrainiečiais, ir net tarp laikančių save rusais pusė mano esantys „Ukrainos patriotai“. Ši tendencija akivaizdi ir prorusiškai nusiteikusiuose Ukrainos regionuose. Čia 2007 m. gyventojų dalis, kultūros požiūriu laikančių save ukrainiečiais, pirmą kartą pralenkė rusiškas arba sovietines tradicijas puoselėjančių gyventojų dalį. Dauguma šiuose regionuose apklaustų respondentų atmeta prisijungimo prie Rusijos arba šalies padalijimo galimybę.
Ar tai reiškia, kad separatistai neturi jokių šansų? – klausia „Frankfurter Allgemeine“. Nors dauguma rusų tarp Būgo ir Dono save laiko gerais ukrainiečiais, jie vis dėlto turi tam tikrų ypatumų. Pirmiausia į akis krinta tai, kad, nepaisant akivaizdžių savo simpatijų Ukrainai, jie visa širdimi dar susiję su senąja Rusija. Pavyzdžiui, dauguma respondentų Ukrainos pietuose ir rytuose prisipažino, kad jiems artimesni Rusijos, o ne Vakarų Ukrainos gyventojai, ir daugumą jų piktina tai, kad rusų kalba kartu su ukrainiečių nebuvo paskelbta valstybine kalba.
Razumkovo centro tyrimo rezultatai, į kuriuos Vakaruose turėtų būti atkreiptas rimtas dėmesys, susiję su geopolitine Ukrainos kryptimi. Prorusiškuose regionuose neginčijamu dalyku laikomas teiginys, kad, nepaisant viso savarankiškumo užsienio politikoje, Ukraina privalo sekti paskui Rusiją. Šią poziciją, kuri atspindi bandymą šiek tiek sumažinti įtampą tarp ukrainietiško patriotizmo ir prisirišimo prie Rusijos, Ukrainos rytuose ir pietuose remia dauguma (60 proc.) gyventojų.
Maskvos propagandai, nukreiptai prieš Ukrainos stojimą į NATO, čia yra gera dirva, pastebi dienraštis. Šiuo požiūriu ypatingas vaidmuo tenka ir Krymui, ir Doneckui. Ir Krymas su jo Sevastopoliu, kurį ne kartą teko ginti sunkiuose mūšiuose, ir sovietiškai pavyzdingas Doneckas su savo šachtomis ir plieno lydymo krosnimis iki šiol yra pagrindiniai rusiškos mitologijos centrai. Rusijai čia simpatizuoja du trečdaliai gyventojų. Ir vienur, ir kitur žmones piktina ukrainiečių dominavimas valstybės tarnyboje, daugiau nei du trečdaliai gyventojų abiejuose regionuose mano, kad Ukraina savo užsienio politikoje turėtų orientuotis į Rusiją.
Tačiau iki tikro separatistinio judėjimo čia dar kai ko trūksta, pastebi dienraštis. Tik mažuma (24 proc. Kryme ir 15 proc. Donecko srityje) gyventojų nori prisijungti prie Rusijos. Vis dėlto žmonių nuotaikos gana permainingos. Pavyzdžiui, Donecke 46 proc. apklaustųjų sutiktų su teiginiu, kad vieną dieną Ukraina dėl vidinių prieštaravimų suskils, o 4 iš 10 pareikalautų savo regionui jei ne nepriklausomybės, tai bent jau autonomijos.
Kurstytojams abu regionai itin patrauklūs dar ir dėl to, kad ir viename, ir kitame egzistuoja savotiški traukos centrai, apie kuriuos krizės atveju galėtų burtis prorusiškai nusiteikusios jėgos. Sunkiąja pramone garsėjančiame Donecke gali būti pasitelktos ne tik lengvai „mobilizuojamų“ šachtininkų brigados, bet ir plieno liejyklų baronai. Iš čia yra kilę praktiškai visi Regionų partijos – ko gero pačios stipriausios Ukrainoje politinės organizacijos, oponuojančios provakarietiškai valdančiajai daugumai – vadovai. Kryme gravitacijos centru, kurį teoriškai būtų galima bet kada panaudoti, tapo Rusijos laivynas ir jo bazė Sevastopolyje. Taigi, žmonės ir parakas paruošti. Trūksta tik kibirkšties, rašo „Frankfurter Allgemeine“.
