Kai priešas jaučia kaltę (ypač istorinę), dažniausiai griebiasi nesąžiningų kovos metodų: bokso ringe tai būtų smūgis į paslėpsnius, internete - kiberataka. Nors daugelis Lietuvos gyventojų nelabai suvokia, kas tai yra, nesusimąsto, ar tai realu bei pavojinga, tiesa yra akivaizdi: Rusijos programišiai (tiksliau, tie, kurie juos samdo) nemyli Lietuvos ir jos draugų. Tai įrodė ir Rusijos-Gruzijos karo metinių proga surengta kiberataka prieš socialinius tinklalapius.
Priešas Nr. 1 - "Twitter"
Rusijos-Gruzijos karo metinių išvakarėse buvo surengta tikra hirošima populiariausiems ir didžiausiems socialiniams tinklalapiams: "Facebook" ir "Twitter". Kelias valandas prie jų nebuvo įmanoma prisijungti.
Tuo pat metu iš Kataro sostinės Dohos per televiziją "Al Jazeera" tiesiogiai kalbėjo Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis. Jos transliacijų programišiams užblokuoti nepavyko.
Panašios atakos rengtos ir teberengiamos prieš "Twitter", kuris ypač pasitarnavo Irano žmonėms, sukilusiems po nesąžiningų birželio 12-osios rinkimų. Šio socialinio tinklo dėka pasaulis sužinojo karščiausias naujienas – pavyzdžiui, apie įvairiuose Irano miestuose kareivių viešai žudomus žmones. Tik "Twitter" dėka (vėliau informacija patikrinta) sužinota, kad iki šiol (dažniausiai viešai) pakarta bent 115 iraniečių, kurie sukilo prieš diktatūrą. 33 užsienio ir Irano žurnalistai dingo be žinios arba žuvo. Nemažai kitų žmonių, kurie atsidūrė Irane šią vasarą, tebėra suimta, kai kurie iš jų, kaip rugpjūčio 9-ąją pranešė "Al Jazeera", miršta kalėjimuose –spėjama, kad nuo kankinimų, kiti, viešai prisipažinę jog "kurstė riaušes" (beje, vietas įtakingas Irano dvasininkas ironizavo, jog gali prisipažinti iš karto) dažniausiai pakariami. Po nepavykusios „žaliosios revoliucijos“ geriau Irane bus tik armijai (Sepah) ir jos spec. padaliniui – basidžiams, gausiantiems daugiau finansavimo. Akivaizdu, kad Irano valdžia, neužleidusi vietos reformistams, nusprendė apsisaugoti nuo tolesnių revoliucijų.
Matyt, panašiai mąstoma ir valstybėje, kuri nesistengia išvengti istorijos falsifikavimo. Kremliaus propagandisto Modesto Kolerovo neįleidus į Lietuvą ir prieš pasirodant filmui apie Gruziją programišiai vėl ėmė bombarduoti tarnybines stotis (serverius), kurie garantuoja laisvą bendravimą tarp įvairių pasaulio šalių.
Puikiai pamename, jog tokių atakų būta ir seniau - Estijoje ir Lietuvoje buvo "nulaužta" ne viena dešimtis valstybinių tinklalapių.
Šįkart itin pultas pro-gruziniškas blogeris "Cyxymu" (skaitome „Suchumi“ - tarp penkių kiriliškų rašmenų įterptas vienas lotyniškas; Suchumis - Gruzijos miestas, dabar priklausantis tik Nikaragvos ir Rusijos pripažintai Abchazijai). Rugpjūčio 6-7 d. bent kelias valandas neveikė visas galingas "Twitter" tinklas. Vėliau kompiuterių specialistai išsiaiškino, jog puolimo tikslas buvo būtent "Cyxymu", itin aktyvus antirusiškas blogeris, turintis adresus tinklalapiuose "Twitter", "Facebook", "LiveJournal", "YouTube", "Google's Blogger. Visi jo adresai minėtuose tinklalapiuose buvo atakuoti vienu metu – taip teigė "Facebook" saugumo tarnybos vadas Max Kelly.
Pasak M.Kelly, tie, kurie puolė tinklalapius, turi galingas pajėgas: vienu metu į ataką buvo sujungta daug kompiuterių, atidarinėjusių šimtus puslapių per sekundę. Todėl minėtieji tinklalapiai "lūžo".
Kokia bus užsienio politika?
Sunku atsekti pėdsakus tų, kuriuos galime vadinti kiberteroristais. Tačiau, vadovaudamiesi dedukcija, galime spėti, jog tai susiję su mūsų didžiuoju kaimynu - Rusija. Dabartinė Rusija tarytum stovi kryžkelėje. Viena vertus, pirmiausia jai rūpi ekonominiai interesai, t.y. sugebėjimas valdyti kitus, pasitelkiant naftą ir dujas. Kita vertus, merkantiliški interesai turi ir savo ideologinį užtaisą. Lenino anūkai – spaliukai, pionieriai, komjaunuoliai – dabar turi šiuolaikinį atitikmenį – "Naši". Rusijoje veikia neonacių grupuotės, apie kurias sukurtas šokiruojantis dokumentinis filmas "Rossija 88" („88“ reiškia „HH“ arba „Heil Hitler“, kadangi H - aštuntoji vokiečių abėcėlės raidė). Rusijos Federacija - multikultūrinė valstybė, ir nacionalinės neapykantos joje netrūksta. Nebėra tarybinės "tautų draugystės", "broliškų respublikų", vietoje to ideologiškai liko trys mitologemos: "Didžioji Rusi(j)a", "malenkije voniučije karliki" ("maži smirdantys nykštukai" - taip nacionalistai Rusijoje dažnai vadina Baltijos šalis, kurios nepripažįsta stalinistinės istorijos ir jos pasekmių) ir "bratany" ("draugeliai", kurie Rusijai gali duoti naudos; bet jų sparčiai mažėja: net Baltarusijos prezidentas susimąstė, ar besieti savo ateitį su Rusija, o Kazachstanas, kuriame įsikūręs Rusijos kosmodromas Baikonūras, reiškia pretenzijas dėl pusę amžiaus vykdytų branduolinių ir vandenilinių bombų bandymų; dėl jų Semipalatinsko apylinkėse gimsta jau trečia nesveikų, radiacija paveiktų žmonių karta).
Daug kalbama apie būsimą Lietuvos užsienio politiką Rusijos atžvilgiu, todėl ypač įdomu, kokį kelią rinksis prezidentė Dalia Grybauskaitė. Ar važiuos į Maskvą? O gal pasikvies Rusijos prezidentą Vladimirą Medvedevą į Vilnių? Nuo pasirinkimo galbūt šiek tiek priklausys "Twitter" veikimas. Bet svarbiausia, kad nuo to priklausys ir Lietuvos laisvė.
