Klaipėdos miesto tarybos sprendimas leisti statyti dangoraižius centre pavers Klaipėdą moderniu europietišku miestu ir leis įgyvendinti mūsų talentingųjų architektų vizijas.
Nedrąsią užuominą apie ateities Klaipėdos vaizdą mums jau pamėtėjo „K“ ir „D“ trobų statytojai. Ryžtingos linijos, originali kvapniai ruda šių architektūrinių raidžių spalva mums nubrėžia siektinas ir gal net pralenktinas urbanistines Klaipėdos gaires.
Manau, šios lingvistiškai architektūrinės minties plėtra leistų Klaipėdai išsiskirti iš kitų beveidžių Europos miestų. Abėcėlinę urbanistikos plėtrą reikia - o dabar jau ir galima - paspartinti.
Tačiau mūsų dangoraižiai centre turėtų įgyti ryškesnį nacionalinį koloritą, labiau atspindėti ir lietuvių tautos, ir lietuvių kalbos savitumą. Vienas tokių tautinių mūsų raštijos savitumų yra lotyniškos abėcėlės raidžių diakritiniai ženklai. Paprasčiau kalbant, paukščiukai, brūkšniukai ir nosinės, kurių teisingo rašymo čia tenka mokytis mažiau pažengusių Europos šalių piliečiams. Kad jie iškart atplaukdami ar atvažiuodami suprastų, jog juokai baigėsi, nes jie atvyksta į Klaipėdą, būsimieji centro aukštybiniai pastatai pirmiausia turėtų būti kaip tik tokių raidžių formos.
Suprantama, iškart visų tokių mūsų abėcėlės raidžių nepastatysi. Nuo kurios vienos reiktų pradėti. Siūlyčiau pradėti nuo raidės „Š“. Didžiosios Šė, suprantama. Aukštybinės.
Lyginant su kiek dramblotomis ir pilvotomis jau stovinčiomis mūsų „K“ ir „D“, „Š“ raidės pati grafika implikuoja imanentinę dinamiką, suponuoja tektoninį tūrių veržlumą, kurį vainikuoja optimistinis „paukščiukas“, tampantis kaligrafiškai akcentuota silueto dominante, pabrėžiančia masių ritmiką. Talentingam architektui ši raidė atveria įdomias kūrybos erdves. Prakutusiam laikraštininkui, pasamdytam tokį projektą gražiais žodžiais paramstyti, raityti sekvencijų arabeskas irgi bus miela. Pamatę tokį pastatą, visi supras, jog esame Baltijos tigrai, didvyrių tauta; mums jūra iki kelių - dangus, suprantama, lig pažastų.
Tuo pačiu šis pastatas galėtų būti ir laikinasis paminklas Klaipėdos miesto tarybos nariui Artūrui Šulcui. Kai kokie negudrūs vilniečiai pravažiuodami Raseinius klaus patyrusio bendrakeleivio – „koks š... ten horizonte styro, gal markizo Karabaso?“ – bus galima išdidžiai atsakyti: „tas š... ne markizo Karabaso; tai paminklas Klaipėdoje mūsų rinktajam Artūrui Šulcui: tai jo nuopelnu, jo balsu atvertas kelias urbanistinei Klaipėdos plėtrai.“
Tiesa, klausiate, kodėl tas Šė, nors ir toksai aukštybinis, bus tik laikinasis paminklas Šulcui? Na, manau, palikuoniai visada būna nedėkingi talentams; nugriaus, vandalai, garantuotai.
