Triukšmingai žlugus Europos Sąjungos (ES) Konstitucijos priėmimui, politikai nesirikiavo į eilę norėdami pasisakyti. Visiškai kitokia situacija buvo 2004-aisiais, kai Seimo nariai vienas per kitą skubėjo raportuoti, kad mes pirmieji ES ratifikavome naująjį dokumentą. Po smūgio šlapiu skuduru per mūsų strimgalviais lekiančios ir visomis progomis ES nuolankiai linkčiojančios politinės sistemos veidą su Europos parlamento nariu Eugenijumi Gentvilu kalbame apie tai, ar ne laikas ginant valstybės interesus pagaliau parodyti dar neišbyrėjusius dantis.
– Ar mes ne per daug skubame?
– Skubotas ES Konstitucijos ratifikavimas buvo akivaizdus praėjusios kadencijos Seimo noras įsiamžinti ir kuo skubiau balsuoti net neskaičius dokumento. Šiandien jau galime aiškiai pasakyti, kad politikai įsiamžino kaip nevykėliai. Nors Vakarų politikai giria mūsų šalį už greitį, tačiau kartu užsimena, kad nesolidu prabėgus 12 dienų po dokumento pasirašymo Romoje jį ratifikuoti mūsų parlamente. Aš pats tada klausiau, kaip atrodys mūsų Seimas, jei Konstitucija neįsigalios. Dabar mums teks patylėti, nes rengiama nauja dokumento redakcija. Į kai kuriuos įvykius mes reaguojame vangiai, o į kitus taip karštakošiškai, kad vėliau būna gėda.
– Kuriose srityse vėluojame?
– Vėluoja įstatymų leidyba. Kartais gaunu valstybės institucijų ir verslininkų samprotavimų, kad reikėtų imtis vienų ar kitų žingsnių, tačiau terminai, kai galima tuo užsiimti, jau būna pasibaigę. Vėluoja ne tik valstybinės įstaigos, bet ir verslo struktūros, neatkreipiančios dėmesio į besikeičiančius veiklą reglamentuojančius dokumentus. Pavyzdžiui, svarstėme direktyvą „Televizija be sienų“, kurioje buvo numatytas reklamos laiko apribojimas televizijos laidose. Nors siunčiau pranešimų, nė viena televizija ar jų asociacija nereagavo. Kai direktyva įsigalios, kils triukšmas, kad priimta verslui žalinga tvarka.
Nors raminame save, kad ES lėšas įsisaviname neblogai ir nedaug atsiliekame nuo ES vidurkio, tačiau realiai situacija bloga. Tie 5 procentai lėšų, kurių nesugebame pasiimti, vėliau virs milijardu litų. Kodėl turėtume guostis, kad tik šiek tiek atsiliekame nuo vidurkio – valstybės ambicijos turėtų būti didesnės.
– Ar Lietuvos politika ES atžvilgiu ne per švelni, gal reikėtų griežčiau kovoti už savo interesus?
– Sutinku, kad per švelni. Tyčia nereikia ieškoti, kur galima parodyti savo užsispyrimą, tačiau kartais privalome kalbėti griežčiau. Pavyzdžiui, labai vėlavome paremti lenkus dėl mėsos eksporto į Rusiją draudimo. Ilgai ieškojome priežasčių, kaip išvengti palaikymo, kad tik nereikėtų susipykti su Briuseliu. Formaliai kiekviena šalis – lygiateisė ES narė, nors politinė realybė tokia, kad mažesnės valstybės būna ir ne tokios įtakingos. Lietuva vertinama kaip proamerikietiška valstybė, tačiau kartu traktuojama kaip šalis, kuri niekada neišdrįs pakelti balso prieš Briuselio valdininkus. Prisiminkime paslaugų direktyvos svarstymą, kai mes turėjome labai aiškiai pasakyti, kad senoji Europa bijo darbo jėgos iš Rytų ir naujųjų narių teikiamų kokybiškų paslaugų bei tai, kad senosios ir naujosios Europos atskyrimas mums nepriimtinas. Nutylėjome, ir dabar paslaugų teikimas tarp senųjų ir naujųjų šalių labai sudėtingas.
– Ar laikydamiesi tokio požiūrio netapsime tik visiems nutarimams pritariančiais politiniais pastumdėliais?
– Jei visada elgsimės tik nuolankiai, galime tapti tokiais pastumdėliais, tačiau tikiu, kad gyvybiškai svarbiais momentais mūsų Vyriausybė išdrįs pareikšti savo nuomonę. Prezidentas Valdas Adamkus elgiasi teisingai. ES jį pasitelkia svarbiais momentais sprendžiant tarpvalstybinius konfliktus, tačiau mūsų Vyriausybė privalo turėti labai aiškią poziciją, kurie dalykai mums svarbūs ir dėl kokių ES sprendimų mes esame pasiryžę konfliktuoti ir protestuoti. Lietuva kol kas neranda reikalo ginti savo interesų. Dabar tik stengiamės įsiklausyti, ką kiti pasakys, ir tam pritariame. Norime būti taikos balandėliai, o tai nenaudinga mums patiems. Rytų Europa turėtų labiau konsoliduotis ir kovoti už savo teises. Kol kas vienybės nėra, ir kartais būname skriaudžiami senosios, stipresnės ir gudresnės Europos.
– Kuriose srityse, jei būsime nuolankūs, mūsų laukia problemų?
– Pirmiausia energetika, dėl kurios nuolat kovojame. Nors pati ES pamatė Rusijos grėsmę ir sutiko su mūsų prašymais, tai dar nieko nereiškia, nes Pietų Europa nejaučia mūsų rytinio kaimyno pavojaus ir jiems konfliktas nereikalingas. Daug galime prarasti ir per naująjį 2013 metais prasidėsiantį ES finansinį periodą. Reikės kovoti, kad mūsų žemės ūkis nenukentėtų.
Kalbėjosi Arūnas Milašius
